elnininkỹstė, šiaurinių elnių, dėmėtųjų elnių bei maralų (tauriųjų elnių porūšis) auginimas, veisimas ir naudojimas. Elnininkystė labiausiai paplitusi Rusijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Kanados šiaurės rajonuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Aliaskoje).
Naudojama šiaurinių elnių mėsa, oda, jais gabenami kroviniai. Mėsa maistingumu ir skoniu nesiskiria nuo jautienos. Įkinkytas į roges (be krovinio) šiaurinis elnias bėga 10–12 km/h greičiu; žiemą gali vežti apie 100 kg krovinį, vasarą – gabenti 30–40 kg nešulį. Šiauriniai elniai ištisus metus laikomi ganyklose; vasarą jie minta žoliniais ir krūminiais augalais, žiemą – iš po sniego iškapstomomis kerpėmis. Dėmėtieji elniai ir maralai paplitę daugiausia Rusijoje (Primorės, Altajaus, Krasnojarsko kraštuose), Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Mongolijoje. Jie auginami mėsai, odai, iš jų pantų (jaunų, minkštų, nesukaulėjusių, apaugusių švelnia oda ragų) gaminami medicininiai preparatai. Vasarą dėmėtieji elniai ir maralai laikomi aukštomis tvoromis aptvertose ganyklose, žiemą – specialiose žiemavietėse (šeriami šienu, silosu, koncentratais). Pantai nupjaunami gyviems elniams.
naminiai pažymėti šiauriniai elniai Finnmarke (Šiaurės Norvegijoje)
661