emaliãvimas, dailės kūrinių dekoravimas emaliu. Taikomas kuriant juvelyrinius, keramikos dirbinius, liturginius reikmenis, miniatiūras, baldus ir kita. Dažnai derinamas su kitomis puošybos technikomis (filigranu, granuliavimu). Pagal emalio tvirtinimo prie paviršiaus būdus skiriami: duobelinis emalis, emalio tapyba, pertvarinis emalis ir skaidrusis emalis.
Istorinė apžvalga
Emaliavimą imta naudoti pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte (papuošalai, ritualinės kaukės, indai, smulkioji plastika, baldai). Būdingas Artimųjų Rytų, Kretos-Mikėnų kultūros, senovės Graikijos metalo ir keramikos dirbiniams. Senovės Romoje plito pertvarinis emalis. 2 a. viduryje keltai ir saksai kūrė emaliuotas seges, fibulas. Emaliavimas suklestėjo Bizantijoje – ištobulinta pertvarinio emalio ant auksinio pagrindo technika, sukurta daug meniškų liturginių indų, kryžių, relikvijorių ir knygų aptaisų. Nuo 7 a. emaliavimas plito Kinijoje.
taurė (Maskvos kremliaus dirbtuvės, 17 a., Valstybiniai Maskvos kremliaus muziejai)
12–13 a. išpopuliarėjo Europos šalyse, Rusijoje. Formavosi savitos emalio dirbinių mokyklos: Maso (pagal upės pavadinimą Prancūzijoje), Reino žemupio (su centru Kölne), Limoges’o (pagal Prancūzijos miestą; Limoges’o emalis), Ispanijos pietvakarių. 13 a. Italijoje sukurta skaidriojo emalio technologija. 14–17 a. emaliavimas klestėjo Kinijoje, Japonijoje, Indijoje. Apie 1400 Flandrijoje emaliu pradėta tapyti. Renesanso ir baroko laikotarpiais plėtoti visi emaliavimo būdai (stiklo, fajanso, porceliano dirbiniai), ypač emalio tapyba. 18 a. išpopuliarėjo emalio portretinės miniatiūros. 19 a. emaliavimas sumenko; vėl paplito moderno ir art deco kūriniuose (R. J. Lalique’o, A. Pollen, P. Grandoni papuošalai). 20 a. antroje pusėje išplito keramikos, stiklo ir metalo dirbiniuose. Nuo 8 dešimtmečio Limoges’e rengiamos tarptautinės emalio bienalės.
Lietuvoje
Lietuvos dabartinėje teritorijoje nuo 1–2 a. atsirado iš Romos imperijos atvežtų emaliu puoštų, daugiausia raudonų, žalių karolių. 2–5 a. buvo daromi žalvariniai krūtinės, rankų ir kaklo papuošalai su emaliu (pasaginės segės, apyrankės), įvairių spalvų emalio juostomis puošti geriamieji ragai ir žirgo kamanų papuošalai. 5 a. emaliavimas ėmė nykti, vėl atsirado 11 amžiuje. 13–17 a. plito emaliuoti metaliniai ir stikliniai papuošalai (dažniausiai karoliai), liturginiai reikmenys (Bernardinų bažnyčios Vilniuje kryžiaus formos relikvijorius, 16 a.), indai, šaukštai. 19 a. emaliu daugiausia puošti įvairūs medaliai, žetonai, ženkleliai (Žemaičių vyskupijos kapitulos auksinis kanauninko ženklas, 19 a.), šaukšteliai, tabakinės, fajanso dirbiniai. Tarp miestiečių populiarėjant papuošalams emalis pakeisdavo brangius ir pusbrangius akmenis. 20 a. pirmoje pusėje emaliu dekoruotos vazelės, plaketės, ženkleliai, papuošalai. 20 a. antroje pusėje emaliavimas taikytas kur kas plačiau. 6 dešimtmetyje vazų ir vazų-akvariumų, puoštų auksu, sidabru ir emalio siužetinėmis kompozicijomis, sukūrė S. Ušinskas (Mėnuo saulužę vedė 1957, Aušrinė 1959, Eglė žalčių karalienė 1960) ir F. Ušinskaitė.
Nuo 20 a. 7 dešimtmečio emaliu vis dažniau imta dekoruoti keramikos (dailininkai J. Adomonis, A. Ličkutė, M. Bankauskaitė, D. Eidukaitė, G. J. Degutytė, G. Jacėnaitė, A. Keturakienė ir kiti), nuo 8 dešimtmečio – ir juvelyrinius dirbinius (dailininkai R. Burneika, B. Stulgaitė, A. Šepkus, M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Matulionis, S. Virpilaitis ir kiti). 1984 Vilniuje surengta SSRS emalio paroda, 1992 Vilniuje ir Klaipėdoje – I (vienintelė) tarptautinė emalio trienalė, 1994 Kėdainiuose ir 1999 Vilniuje – šiuolaikinio emalio paroda. 1984, 1986, 1988, 1990 lietuvių juvelyrai dalyvavo Limoges’o bienalėje, 1991 – Baltijos ir Šiaurės šalių emalio parodose Göteborge, Kopenhagoje ir Turku, 1994 – emalio parodoje Tulūzoje, 1995 – Coburge.
2972
A. Gurevičius. Plaketė Kelionė (1989; © LATGA, 2020)