emaliu padengta saldaininė (19 a.)
emãlis (pranc. émail), kieta degta dažniausiai spalvoto stiklo danga metalo, stiklo dirbinių paviršiuje. Emaliuoti dirbiniai atsparesni aukštai temperatūrai, drėgmei, korozijai, dilimui. Skaidrusis emalis gaminamas iš aukštoje temperatūroje lydomų smulkiai sumalto kvarcinio smėlio, kreidos, sodos, salietros ir kitų medžiagų mišinio. Gaminant neskaidrųjį emalį pridedama drumstiklių (kriolito, kalcio fosfato ir alavo, titano ar cirkonio oksidų), gaminant spalvotąjį – pigmentų (dažniausiai geležies ir vario, chromo ar kitų metalų oksidų). Lydalas staigiai aušinamas vandenyje, susidariusios granulės malamos rutuliniame malūne. Malant dedama molio, dervos ar kitos lipnios rišamosios medžiagos, kad emalis geriau liptų prie dengiamo paviršiaus. Skiriamas gruntinis (vilgantis metalo paviršių) ir dengiamasis emalis. Metalo dirbiniai paprastai dengiami iš pradžių gruntiniu, po to dengiamuoju sluoksniu. Spalvotu emaliu dengiama vieną, baltuoju – du kartus.
Prieš emaliavimą nuo metalinių dirbinių paviršiaus mechaniškai valomos rūdys, šalinami riebalai (nedidelis paviršius plaunamas druskos ar sieros rūgšties tirpalu), po to neutralizuojama ir išdžiovinama. Emaliu dengiama apliejant, panardinant, purškiant, elektrostatiniu ar kitais būdais. Dengtas dirbinys džiovinamas ir įdaguojamas (įkaitinamas iki tam tikros temperatūros ir kurį laiką laikomas įdagavimo krosnyje), kad emalis geriau prikeptų. Daugiausia emaliu dengiami indai, furnitūra (sagos, sagtys, raišteliai, baldų rankenėlės, užraktai ir kita), juvelyriniai dirbiniai, medicinos indai, statybinių konstrukcijų detalės, šviesos technikos ir kitokia armatūra. Emalis pradėtas naudoti pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte, nuo 7 a. plito Kinijoje, Indijoje. Viduriniais amžiais suklestėjo Bizantijoje, paplito Europos šalyse. Lietuvoje emaliuoti dirbiniai gaminti nuo 2 amžiaus.
emaliuoti indai
631