emblemà (gr. emblēma – iškilas papuošimas, inkrustacija), sutartinis ženklas, išreiškiantis etinę, religinę, filosofinę, politinę ar kitą idėją. Gali būti piešta, tapyta, atspausta iškiliaspaude arba giliaspaude, atlikta taikomosios dailės įvairia technika. Emblemos raida glaudžiai susijusi su simbolių, herbų, ordinų, knygų iliustracijų raida.
Istorinė apžvalga
Senovės Graikijoje emblemomis vadinta kitos medžiagos reljefinės puošmenos ant dirbinio arba kario ginkluotės, senovės Romoje – reljefiniai, daugiausia metaliniai, karių skiriamieji ženklai. Nuo viduramžių emblemos plėtotos kartu su heraldika. 11–12 a. kuriantis riterių religiniams ordinams simbolinę reikšmę turėję kariniai ir krikščioniškieji simboliai (ypač kryžiai) tapo ir ordinų skiriamaisiais ženklais. Viduramžiais emblemos įsitvirtino kaip miestų simboliniai ženklai (Venecijos – sparnuotas liūtas, Paryžiaus – burlaivis), jos pradėtos naudoti riterių ir didikų giminių herbų puošyboje.
Renesanso epochoje heraldiniams ženklams pradėta ieškoti naujų prasmių; emblema įgavo dabartinę reikšmę. Susiklostė emblemos struktūra iš alegorinio vaizdo ir įrašo derinio. 16 a. pirmoje pusėje knygų grafikoje išpopuliarėjo tridalės emblemos, kurias sudarė simbolinis vaizdas, inskripcija (devizas, moto) ir epigrama (subskripcija). Jų pradininkas – italas A. Alciati, 1531 išleidęs simbolinio turinio raižinių ir epigramų rinkinį Emblemų knyga (Emblematum liber). Dvidalės emblemos (iš simbolinio vaizdo ir inskripcijos) ir viendalės emblemos (tik simbolinis vaizdas) buvo populiarios architektūroje ir dailės kūriniuose – jomis puošti interjerai ir eksterjerai, memorialiniai statiniai, vitražai, mozaikos, reprezentaciniai bažnytiniai drabužiai ir kita. Valdovai, diduomenė, kariniai daliniai, amatininkų cechai, spaustuvės turėjo savo emblemas, kuriomis tvirtindavo parašo, dokumento ar dirbinio tikrumą. Emblemos su savininkui būdingais atributais buvo labai puošnios, nešiotos ant drabužių arba kabintos ant kaklo. Pasaulietinių ordinų emblemos pradėtos teikti pasižymėjusiems asmenims.
Literatūrinių emblemų kūrimo menas ypač suklestėjo baroko laikais (16 a. pabaiga–17 a.); 16 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Vakarų Europoje išleista apie 3000 emblemų rinkinių.
19 a. emblemikos reikšmė sumenko, nunyko tridalės literatūrinės emblemos. Nuo 19 a. pabaigos intensyviai plėtojantis grafiniam dizainui ir reklamai emblemos naudojamos valstybės ir valdžios institucijų, sąjungų, organizacijų, įstaigų ženklams ir logotipams, ordinams ir medaliams, monetoms ir piniginiams ženklams kurti. Pakito emblemų išvaizda, atsisakyta detalumo, pradėta vertinti lakoniškumas, lengvai suvokiama vaizdo ir raidžių simbolika. Kuriant herbus ir valstybės simbolius dažniausiai laikomasi emblemos tradicinės reikšmės (lyra – muzikos, inkaras – vilties simbolis), t. p. kuriamos ir naujos interpretacijos (kūjis ir pjautuvas – SSRS herbe, svastikos veidrodinis atspindys – nacionalsocialistų valdomos Vokietijos herbas). Emblemų šiuolaikinis stilius glaudžiai susijęs su dailės ir dizaino sričių vyraujančiu stiliumi.
Lietuvoje
Lietuvoje emblemos plito kartu su herbais. 14 a. pabaigoje–15 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių emblemos (Gediminaičių stulpai, Jogailaičių kryžius) buvo prilygintos herbams. Emblemos plito didikų žemių ir giminės herbų kompozicijose. 15 a. herbais tapusias emblemas turėjo teritoriniai ir administraciniai padaliniai (Vilniaus vaivadijos – vytis, Trakų kunigaikštystės – karys pėstininkas, Žemaitijos – stačias lokys). Nuo 15 a. emblemomis dekoruota ir architektūra (pastatų fasadai, interjerai), dailės kūriniai: antkapinės ir epitafinės plokštės, vėliavos, žiedai signetai, kokliai ir kita (Vilniaus Bernardinų bažnyčios iždo durys, A. Goštauto maldaknygė su Vilniaus emblema, abu 16 a. pradžia).
16 a. pabaigoje–17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mene įsivyravus emblemikai emblema išpopuliarėjo knygų grafikoje. 17 a. Vilniuje lotynų ir lenkų kalbomis išleista emblemomis iliustruotų rinkinių, dedikuotų valdovų arba didikų šeimų svarbiems įvykiams pažymėti. 17–18 a. panegirinė literatūra dažnai buvo iliustruojama embleminiais raižiniais. 17 a. Vilniuje buvo populiarios jėzuitų J. Maseno ir F. Picinelli emblemų enciklopedijos. 18 a. pabaigoje sumažėjus emblemų ir herbų praktinei reikšmei sumenko emblemų meninis lygis. Nuo 19 a. emblemos paprastėjo, nunyko tridalės emblemos. Ankstyvosios krikščionybės simbolika grįstos emblemos išliko bažnytiniame mene, antkapiniuose paminkluose, memorialinėse lentose. Nuo 20 a. emblemos daugiausia naudojamos reklaminėje grafikoje, grafiniame dizaine, organizacijų ir įstaigų skiriamiesiems ženklams bei plaketėms, ordinams, medaliams, piniginiams ženklams kurti, gyvenamajai aplinkai formuoti.
emblema S. Šemetos ir S. Kierdiejūtės vestuvių proga (nežinomo dailininko vario raižinys iš A. Narbuto knygos Argument obopólnego wesela… Vilnius 1676)
L: P. Buchwald-Pelcowa Emblematy w drukach polskich i Polski dotyczących XVI–XVIII wieku / Bibliografia Wrocław 1981.
2972