emigrãcija (lot. emigratio – išsikėlimas), asmens ar jų grupės persikėlimas iš vienos valstybės į kitą dėl ekonominių, politinių, religinių ar asmeninių priežasčių. Emigracija gali būti laikina (sezoninė) arba nuolatinė, priverstinė (deportacija, tremtis) arba savanoriška. Emigracija yra vienas pagrindinių veiksnių, nulemiančių valstybės gyventojų skaičiaus pokyčius. Emigracijos pagrindinė priežastis – neprisitaikymas prie socialinės, kartais ir fizinės aplinkos. Emigracija gali būti naudinga valstybės ekonomikai, kai valstybėje ypač didelis gyventojų skaičius, kai nepakanka gamtinių išteklių, darbo vietų. Emigracija gali būti žalinga, kai valstybė netenka reikiamos darbo jėgos (emigruoja ekonomiškai aktyvūs gyventojai).
Istorija
emigrantų laivas Göteborge prieš išvykstant į Jungtines Amerikos Valstijas (1905)
Emigracija vyksta nuo seniausių laikų. Ypač padidėjo 15 a. pabaigoje, atradus Ameriką, į kurią vyko emigrantai iš Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos, Olandijos, Anglijos. Didelė ekonominė emigracija iš Europos į Ameriką vyko nuo 19 a. vidurio iki I pasaulinio karo. Emigracijai plėstis padėjo susisiekimo priemonių (ypač garlaivių) gausėjimas ir tobulėjimas. Po I pasaulinio karo kai kurios valstybės įvedė griežtus įvairaus pobūdžio suvaržymus (pavyzdžiui, imigracines kvotas), stabdančius emigraciją. Pagausėjo persikėlimų dėl valstybinių sienų pasikeitimo. Tarp I ir II pasaulinių karų daugiausia buvo emigruojama į Pietų Ameriką, Kanadą ir Australiją. Amerikos žemyne daugiausia buvo emigruojama iš Kanados ir Meksikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Azijoje vyko kinų emigracija į Pietryčių Azijos šalis, indų – į Ceiloną (dabartinė Šri Lanka). Iki I pasaulinio karo emigraciją daugiausia lėmė ekonominiai arba religiniai motyvai. Po I pasaulinio karo, kai kuriose valstybėse įsigalint totalitariniams režimams, padidėjo emigracija dėl politinių motyvų (pavyzdžiui, iš Sovietų Rusijos, o vėliau iš SSRS – komunizmo priešininkų, iš nacių Vokietijos ir jos okupuotų šalių – žydų ir kitų nepritariančiųjų nacizmui). Dalis emigrantų buvo politiniai pabėgėliai ir perkeltieji asmenys (karo pabėgėliai). 1820–1950 emigravusių iš Europos į Jungtines Amerikos Valstijas skaičius pateiktas lentelėje.
1
Emigracija iš Lietuvos
Emigracija iš Lietuvos vyko jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 16–17 a. ją skatino religinės kovos, vėliau – baudžiavos stiprėjimas, karai. Politinę emigraciją sukėlė Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, 1794, 1830–31, 1863–64 sukilimai. 19 a. pabaigoje–1914 lietuviai emigravo aktyviausiai iš visų Rusijos imperijos tautų: 19 a. pabaigoje jie sudarė 1,3 % imperijos gyventojų ir 10 % visų emigravusių iš jos. Po 1867 ir 1868 nederliaus Suvalkų gubernijoje prasidėjo masinė lietuvių emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas. Ją skatino ir pagerėjęs susisiekimas, didelės įsidarbinimo galimybės. 19 a. 8 dešimtmetyje kasmet į Jungtines Amerikos Valstijas išvykdavo po kelis tūkstančius lietuvių, o 1908–12 – vidutiniškai po 16 500. Iki 1899 Jungtinių Amerikos Valstijų statistikoje lietuviai nebuvo išskiriami (žymimi kaip rusai arba lenkai). 1899–1914 iš viso į Jungtines Amerikos Valstijas atvyko 252 600 lietuvių.
19 a. pabaigoje išskirtinas lietuvių emigracijos į Rusijos imperijos pramoninius miestus (Liepoją, Rygą, Sankt Peterburgą ir kitus) srautas: iki 20 a. pradžios jų į kitas imperijos vietas išvyko daugiau kaip 70 000. Atskira išvykusių lietuvių grupė – ištremti iš Lietuvos 1830–31, 1863–64 sukilėliai ir Rusijos 1905–07 revoliucijos dalyviai. Iš viso 19 a. pabaigoje–1914 iš Lietuvos išvyko apie 0,4 mln. lietuvių, daugiausia jaunų, darbingo amžiaus vyrų (apie 70 % visų emigrantų). Dar tiek pat iš Lietuvos emigravo kitataučių (daugiausia žydų, taip pat baltarusių, lenkų ir kitų). Vyko ir reemigracija.
Per I pasaulinį karą Lietuvos gyventojai traukėsi arba buvo evakuojami į Rusiją, taip pat į Vakarų šalis. Nepriklausomos Lietuvos susikūrimas (1918) ir žemės reformos pradžia (1919–22) laikinai pristabdė lietuvių emigraciją. Nuo 1923 išvykstančiųjų vėl ėmė daugėti. 1927 iš Lietuvos emigravo 18 100, 1929 – 16 000 (12 000 jų – lietuviai) žmonių. 3 dešimtmečio viduryje Lietuva buvo viena šalių, iš kurių emigruodavo santykinai daugiausia žmonių (skaičiuojant dešimčiai tūkstančių gyventojų). Lietuvos vyriausybės priemonės dėl emigracijos, ypač prieš jos agentus, emigraciją sumažino: 4 dešimtmetyje kasmet vidutiniškai išvykdavo daugiau kaip 1000 žmonių. Tuomet daugiausia lietuvių emigravo į Pietų Amerikos šalis, ypač į Braziliją, Argentiną ir Urugvajų, taip pat į Kanadą, Palestiną, Pietų Afriką. Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė 1921 įvedė imigracijos kvotas ir apribojo imigrantų srautus, bet iš Lietuvos 4 dešimtmetyje kasmet į Jungtines Amerikos Valstijas atvykdavo apie 200–300 žmonių. Iš viso 1920–40 iš Lietuvos emigravo 102 500 žmonių (apie 70 % jų – lietuviai). 4 dešimtmečio viduryje Brazilijoje gyveno apie 35 000, Argentinoje, Didžiojoje Britanijoje – po 20 000, Urugvajuje, Kanadoje – po 10 000 lietuvių. 1930 gyventojų surašymo duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyveno 439 000 lietuvių. Antroji pagal lietuvių išeivių skaičių buvo SSRS (41 000 žmonių). Iš viso 20 a. 4 dešimtmetyje ne Lietuvoje gyveno apie 1,5 mln. lietuvių.
1940–89 emigraciją iš Lietuvos lėmė Vokietijos ir ypač SSRS okupacinių režimų vykdyta prievarta ir kitos aplinkybės. Ši emigracijos banga pati gausiausia Lietuvos istorijoje: vien 5–6 dešimtmečiais iš Lietuvos išvyko apie trečdalį gyventojų. 1940–89 išskirtini šie emigracijos iš Lietuvos srautai: vokiečių, lenkų, vėliau žydų repatriacija, evakuotieji asmenys ir karo pabėgėliai, asmenys, išvežti priverčiamiesiems darbams, ištremtieji (tremtis, Lietuvos gyventojų trėmimai) ir įkalintieji lageriuose (Lietuvos gyventojų kalinimas). Šiam laikotarpiui būdinga: sustabdyta savanoriška emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis – leista išvykti tik pavieniams asmenims, nuo 6 dešimtmečio vidurio – keliems šimtams per metus. Vyko lietuvių emigracija iš Vokietijos, Austrijos karo pabėgėlių stovyklų: 1949–50 išvyko apie 58 000 lietuvių, iš jų į Jungtines Amerikos Valstijas apie 30 000, į Kanadą – 7000, Australiją – 5000 (DP).
Po II pasaulinio karo SSRS vyko vadinamoji vidinė emigracija: 9 dešimtmetyje dėl darbo, socialinių priežasčių ir SSRS vyriausybės vidinės emigracijos skatinimo politikos iš Lietuvos į SSRS respublikas kasmet išvykdavo po 14–16 tūkst. žmonių.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1990) prasidėjo naujas emigracijos iš Lietuvos etapas. Suaktyvėjo kitataučių, ypač rusų, emigracija į buvusioje SSRS teritorijoje susikūrusias šalis; daugiausia jų išvyko 10 dešimtmečio pradžioje: 1993 emigravo 27 300 žmonių, vėliau – po kelis tūkstančius kasmet. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje išsiplėtė emigracija iš Lietuvos į Vakarų Europos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas dėl ekonominių priežasčių.
L: A. Eidintas Lietuvių emigracija į Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis 1864–1940 1989, Lithuanian Emigration to the United States 1868–1950 2003.
2457