Émile Durkheim

Durkheim Émile (Emilis Diurkhemas) 1858 04 15Épinal 1917 11 15Paryžius, prancūzų sociologas ir filosofas. Šiuolaikinės sociologijos pradininkas ir prancūzų sociologinės mokyklos įkūrėjas. Struktūrinio funkcionalizmo paradigmos pradininkas. Dr. (1886).

1882 baigė aukštąją pedagogikos mokyklą École Normale Supérieure. 1885–86 studijavo sociologiją Marburgo, Berlyno ir Leipcigo universitetuose. Nuo 1887 Bordeaux universiteto, nuo 1906 – Sorbonos profesorius. 1898 įkūrė pirmąjį socialinių mokslų žurnalą Prancūzijoje Année Sociologique ir iki 1913 buvo jo redaktorius ir leidėjas.

Sociologijos samprata

É. Durkheimas siekė atskirti sociologiją nuo filosofijos ir psichologijos, nes sociologija, pasak jo, tiria socialinę realybę, turinčią ypatingų, tik jai vienai būdingų savybių. Sociologijos tyrimo objektu laikė socialinius faktus, kurie skiriasi nuo ekonominių, psichologinių, fizinių faktų. Socialinių faktų požymiai: objektyvus, nepriklausomas nuo individo egzistavimas ir galėjimas individą paveikti. Žmogaus socialinį elgesį daugiausia lemia ne individualios priežastys, bet socialinių faktų visuma (juridinės ir dorinės taisyklės, kurių nesilaikymas sukelia visuotinį nepritarimą arba sankcijas).

Émile Durkheim

Socialinio solidarumo samprata

Mokslinių tyrimų pagrindinis objektas – socialinis solidarumas. Skyrė dvi istorines jo formas: mechaninį solidarumą, būdingą primityvioms visuomenėms, bei organinį solidarumą, būdingą šiuolaikinei visuomenei ir grindžiamą darbo pasidalijimu. Kiekvienas visuomenės narys atlieka specifinę funkciją, todėl priverstas keistis žmogiškosios veiklos rezultatais; taip darbo pasidalijimas integruoja individus, vienija socialinį organizmą, ugdo solidarumo jausmą.

Anomija

Vienas pirmųjų pavartojo ir pradėjo plėtoti anomijos sąvoką. Anot É. Durkheimo, anomija kyla dėl individo (ar mažos grupės) vertybių ir visuomenės standartų tarpusavio neatitikimo, dėl nesureguliuotų dorovės taisyklių ir teisėtų siekių, kai esama normų trūkumo arba normos per griežtos. Anomija gali atsirasti visuomenei pereinant iš mechaninio į organinį solidarumą, pvz., dėl sparčios industrializacijos. Individai netenka tarpusavio ryšių, jaučia susvetimėjimą, vyrauja egoizmas. Anomijai priešpriešino religinių grupių solidarumą. Anomiją laikė viena savižudybės priežasčių.

Veikalai

Veikale Sociologijos metodo taisyklės (Les Règles de la méthode sociologique 1895, lietuvių kalba 2001) išdėstė pamatinius sociologijos metodologijos principus. Veikale Savižudybė (Le Suicide 1897, lietuvių kalba 2002) išskyrė savižudybių 4 tipus: egoistinį, altruistinį, anominį, fatalinį. Veikale Elementariosios religinio gyvenimo formos (Les Formes élémentaires de la vie religieuse 1912, lietuvių kalba 1999) tyrė kolektyvinės sąmonės prigimtį, primityvių visuomenių tikėjimus. Teigė, kad religija sutvirtina visuomenės integralumą, formuoja socialinius idealus. É. Durkheimas davė pradžią religijos sociologijos tyrimams.

Kiti veikalai: De Montesquieu indėlis į socialinių mokslų sanklodą (La Contribution de Montesquieu à la constitution de la science sociale 1892), Darbo pasidalijimas visuomenėje (De la division du travail social 1893), Švietimas ir sociologija (Éducation et sociologie 1922), Sociologija ir filosofija (Sociologie et philosophie 1924), Socializmas: Apibrėžimas, pradžia, C.‑H. de Saint Simono doktrina (Le Socialisme: Sa définition, ses débuts, la doctrine saintsimonienne 1928), Pedagogikos plėtotė Prancūzijoje (Évolution pédagogique en France 1938), Pragmatizmas ir sociologija (Pragmatisme et sociologie 1955).

L: A. Giddens Durkheimas Vilnius 2001.

2271