Pettoruti Emilio (Emilijus Petorùtis) 1892 10 01La Plata 1971 11 16Paryžius, Argentinos tapytojas. Nuo 1913 gyveno Italijoje, čia įsijungė į futuristų judėjimą, dalyvavo parodose, privačiai studijavo tapybos technikas. 1916–17 gyveno Romoje, susipažino su menininkais avangardistais (G. Balla, E. Prampolini, G. de Chirico, C. Carrà). Vėliau apsistojo Milane, kur iliustravo knygas, kūrė vitražus, teatro kostiumus. Pažintis su J. Grisu turėjo įtakos E. Pettoruti kubistinio stiliaus klostymuisi. 1924 grįžęs į Argentiną surengė individualią parodą, kurioje E. Pettoruti modernistinė kūryba sukėlė ginčus. 1930–47 dirbo Museo Municipal de Bellas Artes direktoriumi La Platoje. 1952 išvyko į Europą, apsistojo Paryžiuje.
E. Pettoruti. Susimąsčiusi (aliejus, 1920)
Sukūrė koliažo technika natiurmortų (Vynuogių kekė 1914, Sifonas 1915), nutapė figūrinių kompozicijų, dažniausiai su muzikantų (Kvintetas 1927, Paskutinė serenada 1937), arlekino (Arlekinas 1928) personažais, jose eksperimentavo su spalvomis, linijomis, geometrinėmis formomis, paveikslo plokštuma. Kūrybai būdinga futurizmo, vėlyvojo kubizmo, abstrakcionizmo bruožai. Vėliau tapė abstrakcionistinius paveikslus, kurių pavadinimai dažnai susiję su gamta (Žiema Paryžiuje 1955, Juodas paukštis 1958); juose vyrauja tamsiai mėlynas, juodas, šokoladinis rudas koloritas. Dalyvavo Venecijos (1920), San Paulo (1971) bienalėse. Parašė autobiografiją Dailininkas priešais veidrodį (Un pintor ante el espejo 1966).