emineñcija (lot. eminentia – prakilnybė), aukštų dvasininkų (Katalikų Bažnyčioje – kardinolų, kai kuriose Rytų Bažnyčiose – metropolitų ir arkivyskupų) garbės titulas; tą titulą turintis asmuo. Vakarų Bažnyčioje iš pradžių eminencija buvo tituluojami prelatai, iki 17 a. – ir dvasininkai kurfiurstai. 1630 popiežius Urbonas VIII eminencijos titulą priskyrė tik kardinolams ir Maltos ordino didžiajam magistrui (vieninteliam pasauliečiui).
3138