de Grouchy Emmanuel (Emanuelis de Gruš) 1766 10 23Paryžius 1847 05 29Saint‑Étienne, Prancūzijos karo veikėjas. Maršalas (1815).
1781 baigė Strasbūro artilerijos mokyklą. Iki 1782 tarnavo La Fèreʼo artilerijos pulke, 1782–86 – Karališkajame svetimšalių kavalerijos pulke, 1786–89 – Škotų karališkosios gvardijos kuopoje. Dalyvavo Prancūzijos revoliucijoje. 1792–94 Alpių armijos kavalerijos vadas; jam vadovaujant buvo užimta Savoja. 1794 dalyvavo Vendée karuose, pasižymėjo gindamas Nantesʼą nuo rojalistų (karaliaus valdžios šalininkų). 1795–97 divizijos generolo L. Hocheʼo padėjėjas, 1797 buvo paskirtas į Šiaurės armiją. 1798 perkeltas į Italiją ir paskirtas divizijos vadu. Įtikino Sardinijos karalių Karolį Emanuelį IV Prancūzijai perduoti Pjemontą. Pasižymėjo 1799 kampanijoje prieš sąjungininkų (Austrijos ir Rusijos) kariuomenę, tačiau po pralaimėto Novi mūšio (08 15) pateko į sąjungininkų nelaisvę.
Emmanuel de Grouchy (aliejus, 1835, dailininkas Jeanas‑Sébastienas Rouillardʼas, Versalio rūmai)
1800 paleistas į laisvę grįžo į karo tarnybą, pasižymėjo Hohenlindeno mūšyje (12 03; tarp Prancūzijos ir sąjungininkių Austrijos ir Bavarijos). 1801–08 kavalerijos generalinis inspektorius. Dalyvavo Ulmo mūšyje (1805 09 25–10 20), Ylavos mūšyje (1807 02 07–08) ir Friedlando mūšyje (06 14). 1808 buvo perkeltas į Prancūzijos kariuomenę Ispanijoje, paskirtas kavalerijos divizijos vadu ir Madrido gubernatoriumi. 1809–12 Prancūzijos kariuomenės Italijoje kavalerijos vadas; prisidėjo prie Prancūzijos pergalių Raabo mūšyje (1809 06 14) ir Wagramo mūšyje (07 05–06).
1812 prasidėjus Prancūzijos–Rusijos karui paskirtas 3‑iojo kavalerijos korpuso Smolenske ir Borodino vadu. Karo pabaigoje Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I paskirtas Šventojo eskadrono (imperatoriaus apsaugos dalinio) vadu. 1813 Napoleonas I E. de Grouchy paskyrė Prancūzijos kariuomenės korpuso vadu, tačiau jis iš tarnybos pasitraukė. Kai 1814 pradžioje sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją, E. de Grouchy grįžo į karo tarnybą ir ėmė vadovauti kavalerijos divizijai.
1814 Napoleonui I atsisakius sosto ir Prancūzijoje atkūrus Burbonų valdžią karalius Liudvikas XVIII E. de Grouchy iš karo tarnybos atleido. 1815 03 Napoleonui I susigrąžinus valdžią (Šimtas dienų) vėl buvo priimtas į kariuomenę ir paskirtas 7‑osios, 8‑osios, 9‑osios ir 10‑osios divizijų vadu. Organizavo gynybą Alpių fronte, Waterloo mūšyje (1815 06 18) vadovavo atsarginei kavalerijai, Wavreʼo mūšyje (06 18–19) iškovojo taktinę pergalę prieš Prūsijos kariuomenės užnugarį. 06 22 Napoleonui I pralaimėjus ir antrą kartą atsisakius sosto laikinosios vyriausybės paskirtas Prancūzijos kariuomenės Šiaurės armijos vadu, tačiau Liudviko XVIII įsakymu turėjo palikti Prancūziją.
1815 07 24 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, gyveno Filadelfijoje. 1819 Liudviko XVIII amnestuotas, 1820 grįžo į Prancūziją. Tarnavo kariuomenėje (buvo sugrąžintas ne maršalo, bet generolo laipsnis). 1831 maršalo laipsnis grąžintas (karaliaus Liudviko Pilypo). Nuo 1832 buvo parlamento Aukštųjų rūmų narys.
L: Ch. Legros Grouchy: de Versailles à Waterloo Paris 2015; M. Cornet Le maréchal Grouchy (1766–1847): la malédiction de Waterloo Paris 2015.