emòcinė lèksika, emotývai, žodžiai, kurių reikšmė, be dalykinio, turi vertinamąjį emocinį komponentą – vieną konotacinės reikšmės apraiškų. Emocinio komponento pagrindas – teigiamas ar neigiamas pavadinamo dalyko vertinimas. Tai informacija apie kalbėtojo jausminę būseną, kurią jis patiria pavadindamas vienu ar kitu žodžiu tam tikrus dalykus. Daugelyje kalbų neigiamo emocinio vertinimo žodžių daug daugiau negu teigiamo. Lietuvių kalboje iš teigiamą vertinimą turinčių žodžių minėtini gausūs deminutyvai (mamaitė, mamytė, mamyčiukė, mamytužė, mamulė, mamuliukė, mamutė, mamužėlė ir kiti). Netikęs, žioplas ar apsileidęs žmogus gali būti vadinamas daiktavardžiais dausa, gvėra, ištiža, kliunkis, košiagalvis, lebeda, nevėkšla, vėbra, vepeza, gėrimą, girtavimą nusako veiksmažodžiai kaušti, lakti, liožti, plempti, riaukti, tūtyti, sprogti ir kiti. Emocinį vertinimą įgyja žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme (pvz., vyras pavadinamas boba, asilu ar kuiliu, moteris – beždžione, karve), t. p. pavadinantys dalykus, kurie savaime sukelia tam tikrus žmonių jausmus, reakcijas ar asociacijas (ašaros, avarija, kalėjimas, šmėkla; riaugėti, vemti); priklausomai nuo konteksto jie gali gauti emocinį komponentą. Dažnai emocinei leksikai priklausantys žodžiai būna ir vaizdingi, nes jais pavadinamas dalykas ne tik vertinamas, bet ir nusakomas vaizdu. Emocinei leiksikai nepriklauso žodžiai, kurie tik įvardija jausmus (baimė, džiaugsmas, meilė, liūdesys) ar kurių reikšmėje užfiksuotas intelektualus pavadinamo dalyko vertinimas (išdavikas, melagis, vagis; klastingas, kvailas, protingas).
573