emprinė psichològija 17–19 amžiaus mokslo šaka, tyrusi konkrečius psichikos reiškinius. Empirinės psichologijos atstovai stebėjo konkrečius atvejus, juos klasifikavo, stengėsi atskleisti ir praktiškai patikrinti jų dėsningumą. Empirinės psichologijos terminą, kaip nuo filosofijos nepriklausomą ir priešingą racionaliajai, arba teorinei, psichologijai, kuri psichikos reiškinius kildino iš sielos prigimties ir esmės, pirmasis 18 amžiuje pavartojo vokiečių filosofas C. Wolffas. 17 amžiuje anglų filosofas J. Locke’as teigė, kad psichikos pažinimas turi remtis patyrimu, kurį suskirstė į išorinį ir vidinį (sensualizmas). Šis požiūris lėmė dvi empirinės psichologijos kryptis – gamtamokslinę (prancūzų materialistai) ir subjektyvaus patyrimo (anglų filosofai G. Berkeley, D. Hume’as). 19 amžiuje susiklosčiusi empirinė psichologija, dar vadinama patyrimo mokykla, psichikos reiškinių empirinį stebėjimą, konkrečią analizę ir induktyvų (apibendrinantį) pažinimą derino su koncepcija, teigiančia, kad šių reiškinių esmė yra ypatinga, kad ją galima įžvelgti tik savistaba. 19 amžiaus viduryje nuo patyrimo mokyklos abstrakčių teiginių apie psichiką buvo pereita prie jos ekperimentinio tyrimo. 19 amžiaus pabaigoje dėl patyrimo termino daugiareikšmiškumo ši mokykla suskilo: gamtamokslinio psichikos tyrimo metodo šalininkai teigė, kad realių sąmonės procesų ir elgesio pažinimą reikia kontroliuoti stebint ir eksperimentuojant, grynojo patyrimo šalininkai manė, kad tyrimai turi apsiriboti subjektyviais reiškiniais. Ši patyrimo samprata turėjo įtakos daugeliui 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios psichologijos mokyklų.
2271