En Gèdis (En Gedi), senovės miestas ir šventykla En Gedžio oazėje, Judėjos dykumoje, netoli Negyvosios jūros vakarinio kranto (Izraelis).
Klestėjo 5–3 a. prieš Kristų. Gyvenvietė įkurta eneolite, į vakarus nuo jos, ant kalvos, vėlyvajame eneolite (ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų) buvo įrengta šventykla (manoma, svarbiausias Judėjos kulto centras). Vėliau gyvenvietė išsiplėtė į miestą, kuris 5–3 a. pr. Kr. tapo svarbiausiu regiono miestu. Vėliau En Gedis ėmė smukti.
1949–64 En Gedį tyrinėjo B. Marazas ir I. Dunajevskis. Ankstyvajam laikotarpiui (4500–3400 pr. Kr.) priskiriama iš molio ir akmens statytų mažų pastatų ir šventyklos (rasta apie 20 m ilgio pastatas su dideliu kiemu, aptvertu siena su dvejais vartais) liekanos. Iš miesto gyvavimo laikotarpio tarp įvairių pastatų aptiktas didelis, greičiausiai 2 aukštų, statinių kompleksas su daug patalpų, vidinių kiemelių, saugyklų, kuriose, be kitų daiktų, rastas ir karališko antspaudo įspaudas.
En Gedžio pastatų liekanos
2674