eñcų kalbà, enècų kalbà, priskiriama uraliečių kalbų šeimos samojedų grupei. Kartu su nencų ir nganasanų (arba tavgių) kalbomis sudaro šiaurės samojedų pogrupį. Nykstanti. Vartojama Šiaurės Sibire, Taimyro (Dolganų-Nencų) autonominėje apygardoje, Jenisiejaus žemupio rajone gyvenančių encų (kartais vadinamų Jenisiejaus samojedais). Kalbančiųjų 43 žmonės (2010; 20 a. pabaigoje buvo apie 200 žmonių). Pagal gyvenimo būdo ypatumus skiriamų tundros ir miškų encų tarmės menkai tesiskiria. Encų kalba turi skolinių iš tungusų, Obės ugrų, rusų kalbų, nors išlaikė nemažai bendros senosios uraliečių leksikos: kare ‘žuvis’ (plg. tos pačios šaknies ir reikšmės vengrų hal, suom. kala), pe ‘medis’ (vengrų fa, suom. puu), bi ‘vanduo’ (vengrų viz, suomių vesi). Encų kalbos fonetikai būdinga sudėtinga priebalsių ir gana paprasta balsių sistema. Encų kalba agliutinacinė, išlaikiusi uraliečių kalboms būdingas posesyvines priesagas, trinarę daiktavardžio ir veiksmažodžio skaičiaus raiškos sistemą (vienaskaita–dviskaita–daugiskaita), 7 linksnius, trejopą (subjektinį, objektinį, sangrąžinį) asmenavimą. Encų kalba rašto neturi.
330