energètikos objèktų statýba Lietuvojè
Energetikos objektų statyba iki 1940
1892 Rietave kunigaikščių Oginskių dvare šalia lentpjūvės pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Joje buvo sumontuotas garo katilas, garo variklis ir 110 V įtampos elektros generatorius. Iš elektrinės nutiesta elektros tiekimo linija į dvaro rūmus, šalia esantį parką, vėliau – ir į Rietavo bažnyčią, dvaro ūkinius pastatus, pasiturinčių Rietavo gyventojų namus. Per Pirmąjį pasaulinį karą elektrinės generatorius buvo sugadintas ir iškomplektuotas, 1919 sumontuotas naujas, elektra buvo tiekiama Oginskių dvarui ir Rietavo miestui.
1900 Kaune pradėjo veikti pirmoji viešoji centrinė šiluminė elektrinė (rekonstruota 1924–15), 20 a. pradžioje pastatyta ir pirmoji hidroelektrinė prie Virvyčios žemupio. 1921 nutiesta pirmoji kintamosios srovės 3 kV įtampos elektros tiekimo linija Tauragėje. 1923 prie Šiaulių pastatyta Bačiūnų šiluminė elektrinė, iš jos nutiestos 6 kW įtampos elektros tiekimo linijos į Piktmiškio durpyną ir Šiaulius.
Pirmosios elektros tiekimo linijos buvo statomos naudojant medinius stulpus, izoliatorius, neizoliuotus varinius įvairaus skersmens laidus ir viengyslius varinius kabelius. Pirmųjų nedidelių elektrinių įtampa dažniausiai buvo 65 V ir 110 V, vėlesnių didesnių – 220 voltų. 1925–30 visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikė aukštosios įtampos elektros tiekimo linijos. Perduodamos elektros galiai padidinti ir nuostoliams tinkle sumažinti pradėtos tiesti 15 kV (pirmosios 1930 – iš Petrašiūnų į Jonavą, iš Klaipėdos elektrinės į Palangą ir Šilutę) ir 30 kV (pirmoji 1941 – Rėkyvos elektrinė–Šiauliai–Radviliškis–Panevėžys) elektros tiekimo linijos. 1929 pradėjo veikti Klaipėdos šiluminė elektrinė, 1930 – šiluminė 6400 kW galios Petrašiūnų elektrinė, 1940 pabaigoje – Rėkyvos šiluminė elektrinė. 1936 įkurtas Lietuvos energijos komitetas. 1938 sumontavus naujus įrenginius Vilniaus centrinės elektrinės (pradėjo veikti 1903) galia pasiekė 8500 kW (7 dešimtmetyje elektrinė pritaikyta tiekti šilumą pramonės įmonėms ir gyvenamiesiems pastatams). 1940 buvo apie 550 km aukštosios įtampos kabelinių (didžiuosiuose miestuose) ir orinių (miestų pakraščiuose, užmiesčiuose ir kitur), apie 1650 km žemosios įtampos elektros tiekimo linijų.
Rėkyvos šiluminė elektrinė (1940, atstatyta ir išplėsta 5–6 dešimtmečiais)
Energetikos objektų statyba SSRS okupacijos metais
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta apie 90 % Lietuvos elektrinių instaliuotų pajėgumų.
Po karo iš didžiųjų elektrinių galėjo veikti tik 2500 kW galios Rėkyvos, 1750 kW Bačiūnų (visu pajėgumu veikė iki 1953, 1957 uždaryta, 1959 užkonservuota ir vėliau išmontuota), šiek tiek atstatyta 2500 kW Petrašiūnų popieriaus fabriko šiluminė ir 800 kW Vilniaus geležinkelio dyzelinė elektrinė. Apskričių ir valsčių centruose buvo likę apie 800 kW veikiančių pajėgumų.
Iš pradžių elektrinės buvo atstatomos rengiant jų darbuotojų ir miestų gyventojų talkas, naudojant vokiečių karo belaisvių darbą (kasdien už atlygį dirbdavo apie 1000 belaisvių). Petrašiūnų šiluminės elektrinės atstatymo darbams paspartinti 1945 įkurta Petrašiūnų statybos ir montavimo valdyba (vėliau ji dirbo atstatant ir plečiant Klaipėdos, Rėkyvos rajonines elektrines; 1992 tapo bendrove Petrašiūnų statyba). 1945 į Kauną atgabenti ir sumontuoti 2 energetiniai traukiniai (Petrašiūnų elektrinės ir bendrovės Maistas teritorijoje; po 1000 kW galios), kurie 6 kV įtampos linijomis tiekė elektros energiją miestui, kol buvo atstatoma elektrinė. Elektrinės atstatymo darbus sutrukdė 1946 03 potvynis. 1946 paleistas pirmasis Petrašiūnų elektrinės turboagregatas, 1948 – antrasis, 1951 – trečiasis ir ketvirtasis, 1955 – penktasis.
Apskričių energetikos ūkiui atstatyti ir plėtoti įsteigtos penkios elektromechaninės dirbtuvės: Utenos (vėliau tapo Anykščių), Ukmergės, Panevėžio, Kapsuko (dabar Marijampolė) ir Kretingos.
Sparčiau plėtojantis pramonei didėjo elektros energijos poreikis. Žemės ūkiui elektrifikuoti 1949 įsteigtas SSRS žemės ūkio ministerijai pavaldus statybos ir montavimo trestas Glavselelektro (nuo 1954 Specializuotas trestas nr. 8, pavaldus Lietuvos miestų ir kaimų statybos ministerijai).
Širvintų hidroelektrinė (1963)
5 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmetyje pastatyta daug nedidelių hidroelektrinių: Anykščių antroji, Antalieptės, Aukštadvario, Bagdanonių, Baltosios Ančios, Druskininkų, Eišiškių, Gondingos, Kapčiamiesčio, Lentvario, Motiejūnų, Pastrėvio, Širvintų ir kitos. Sumontuotos dyzelinės elektrinės Biržuose, Dauguose, Dūkšte, Ignalinoje, Kaišiadoryse, Obeliuose, Rokiškyje, Šalčininkuose, Švenčionėliuose, Švenčionyse, Telšiuose, Utenoje. Iki 1955 žemosios įtampos elektros tiekimo linijos sudarė apie 82 % visų linijų. 1956 į vieną tinklą pradėta jungti atskirai veikiančias elektrines (pirmoji 110 kV įtampos elektros tiekimo linija buvo Petrašiūnų elektrinė–Panevėžys–Rėkyvos elektrinė, 1958 antroji 110 kV įtampos – Kaunas–Vilnius).
1957 vyriausybė nutarė visas energetikos objektų statybos ir eksploatacijos organizacijas (apie 20) perduoti Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybai (įkurta pertvarkius nuo 1944 veikiančią Vyriausiąją energetikos ir elektrifikavimo valdybą, 1962 pertvarkyta į Vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikavimo valdybą).
1958 įsteigtas Energetikos statybos trestas (iš pradžių turėjo šešias, 1975 – devynias statybos ir montavimo valdybas), kuriam pavesta statyti elektrines, elektros tiekimo linijas, transformatorines pastotes, gamybines bazes, gyvenamuosius namus ir kitus objektus, elektrifikuoti komunalinį ir žemės ūkį. Trūko statybinės technikos, mechanizmų, transporto priemonių, medinės atramos buvo išvežiojamos arkliais, dėl aliumininių laidų trūkumo elektros tiekimo orinėms linijoms tiesti daug kur buvo naudojami plieniniai. Trestas vienas pirmųjų SSRS 6 dešimtmečio pabaigoje pradėjo statyti gelžbetonines atramas elektros tiekimo linijoms (pirmoji 10 kV įtampos linija Karmėlava–Jonava pastatyta 1958). Tokias atramas iš pradžių gamino Petrašiūnų statybos ir montavimo valdyba ir Kauno srities statybos ir montavimo valdybos Šakių poligonas, 1959 pradėjo veikti Vilniaus, 1961 – Petrašiūnų gelžbetoninių atramų gamykla. 1962 85 % aukštosios įtampos ir 30 % žemosios įtampos elektros tinklų buvo pastatyta naudojant gelžbetonines atramas.
Gondingos hidroelektrinė (1961)
1959 paleistas pirmasis Kauno hidroelektrinės agregatas, 1960 pradėta statyti Lietuvos elektrinė (pirmasis blokas paleistas 1962 pabaigoje).
Kauno hidroelektrinė
Didėjant elektrifikavimo darbų mastui Energetikos statybos trestas 1959 įsteigė Šiaulių eksperimentinę elektros konstrukcijų gamyklą, 1960 Vilniuje – Elektros tiekimo linijų statybos ir montavimo aikštelę, 1962 – Klaipėdos, 1967 – Vilniaus statybos ir montavimo valdybas, 1963 – Petrašiūnų energetikos autoūkį, 1964 – Šiaulių mechanizuotą koloną, 1966 – Gamybinio ir technologinio komplektavimo valdybą Vilniuje. 1962 pradėtos montuoti 330 kV įtampos transformatorinės pastotės (pirmoji Šiauliuose). 1964 12 18 prie šalies bendros energetinės sistemos tinklų prijungtas paskutinis J. Biliūno kolūkis (Biržų rajonas) ir baigtas pirmasis elektrifikavimo etapas (1954–64), per kurį išplėstas elektros tiekimo tinklas, buvo elektrifikuojami žemės ūkio objektai, statomos rajoninės transformatorinės pastotės, panaikintos kai kurios mažos neekonomiškos elektrinės.
1958–64 Energetikos statybos trestas nutiesė apie 35 000 km 0,4–10 kV įtampos, apie 2300 km 35–110 kV įtampos elektros tiekimo linijų, įrengė apie 750 000 šviesos taškų (elektros lempučių).
Antrajame elektrifikavimo etape (1965–75) pakito darbų pobūdis – pradėta tiesti šilumines trasas, buvo statomos katilinės, gyvenamieji namai, poilsiavietės, didinamas transformatorinių galingumas, elektros laidai keičiami storesniais, pradėtos tiesti 330 kV elektros tiekimo linijos (pirmoji 1967 – Lietuvos elektrinė–Jonava, 1969 Jonava–Pļaviņių hidroelektrinė) ir kita. 1965–70 nutiesta apie 26 000 km žemosios įtampos, apie 10 500 km 10 kV įtampos ir 2100 km 35–110 kV įtampos elektros tiekimo linijų, 1971–80 nutiesta apie 37 000 km žemosios įtampos, apie 13 000 km 10 kV įtampos ir apie 2700 km 35–110–330 kV įtampos elektros tiekimo linijų.
Lietuvos elektrinė
Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė
1971 pradėta statyti Kauno termofikacinė elektrinė (pirmasis agregatas paleistas 1975, antrasis – 1976), 1976 – Mažeikių elektrinė (pirmasis turboagregatas paleistas 1979, antrasis – 1980 pabaigoje, trečiasis – 1983), 1979 – Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (pirmieji du hidroagregatai paleisti 1992, trečiasis – 1994, ketvirtasis – 1998). 1983 pradėjo veikti Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės pirmasis, 1986 – antrasis turbogeneratorius. 9 dešimtmetyje paleista Ignalinos atominė elektrinė (1983 pradėtas eksploatuoti pirmasis, 1987 – antrasis blokas). 1981–90 nutiesta apie 27 600 km įvairios įtampos elektros tiekimo linijų.
Žymiausi Lietuvos energetikos sistemos kūrėjai ir statytojai: J. Nekrašas, Antanas Gruodis, Algirdas Stumbras, P. Noreika, Vladas Stukas, Jonas Velaniškis, R. Jakubonis, T. Bitinas, Alfredas Petravičius.
Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės antrosios eilės statyba
Ignalinos atominė elektrinė
Energetikos objektų statyba atkūrus nepriklausomybę
Utenos transformatorinė pastotė (2001)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę didelių energetikos objektų nebestatoma. Pradėtos tiesti 0,4–10 kV įtampos orinės ir kabelinės linijos. 1990 įsteigta Lietuvos energetikos ministerija (1996 panaikinta, jos funkcijos perduotos Ūkio ministerijai), Lietuvos energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas Lietuvos energetika, 1992 pertvarkytas į valstybinę įmonę Lietuvos valstybinė energetikos sistema, 1995 jos pagrindu įsteigta bendrovė Lietuvos energija. 1993 įkurta Energetikos statybos organizacijų asociacija (1998 su Nacionaline elektros energijos asociacija susijungė į Lietuvos elektros energetikos asociaciją). 1994 panaikintas Energetikos statybos trestas, dalis jam pavaldžių įmonių pradėjo veikti savarankiškai, dalis perėjo bendrovei Lietuvos energija, kai kurios energetikos statybos bendrovės sumažėjus darbų likviduotos. 1997 ant elektros perdavimo linijų atramų sumontuotos pirmosios optinio ryšio linijos.
2004 energetikos objektų statybos veteranai įkūrė Energetikos objektų statytojų klubą (veikė iki 2020 05).
Bendrovė Lietuvos energija 2002 rekonstravo Tauragnų, Valkininkų, Viekšnių ir kitas, 2003 – Lygumų, Pasvalio ir kitas, 2004 – Bubių, Kupiškio, Leipalingio, Velžio ir kitas, 2005 – Aleksoto, Antalgės, Jurbarko, Plungės, Radviliškio, Šeduvos, Užpalių, Vievio ir kitas, 2006 – Amalių, Garliavos, Panemunėlio, Vilkaviškio ir kitas transformatorines pastotes.
Pagal Energetikos tinklų projektavimo instituto (Kaunas) projektus įvairių bendrovių jėgomis 2000–07 pastatyta ir rekonstruota daug transformatorinių pastočių (Kauno, Kelmės, Kretingos ir kituose rajonuose). 2006 netoli Palangos pradėjo veikti pirmasis didelis vėjo jėgainių kompleksas, 2007 Rūdaičių kaime (Kretingos rajonas) – vėjo jėgainių parkas. Dėl sustabdyto Ignalinos atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus (2004 pabaigoje) pablogėjus viso Baltijos regiono aprūpinimui elektros energija 2006 Baltijos šalių vyriausybių vadovai nutarė, kad Lietuvoje reikia statyti naują branduolinį reaktorių. 2009 pabaigoje sustabdytas antrasis Ignalinos atominės elektrinės blokas, 2010 prasidėjo elektrinės eksploatacijos nutraukimo darbai (juos planuojama baigti 2038), 2017 pastatyta nauja panaudoto branduolinio kuro saugykla, 2020 pradėti elektrinės pastatų išmontavimo darbai. Kuriami nauji vėjo jėgainių parkai, įrengiamos saulės elektrinės.
vėjo jėgainės Rūdaičiuose (Kretingos rajono savivaldybė)
Lietuvoje 2007 buvo apie 7000 km aukštosios įtampos elektros perdavimo linijų, daugiau kaip 100 000 km 0,4–35 kV įtampos orinių linijų, apie 16 000 km požeminių kabelinių linijų, 6–10/0,4 kV įtampos daugiau kaip 32 000 transformatorinių pastočių, 35–110 kV įtampos apie 400 transformatorinių pastočių ir 10 kV įtampos apie 500 skirstyklų.
2019 buvo 6979 km 110–400 kV įtampos oro linijų (tarp jų 103 km – 400 kV, 1870 km – 330 kV, 5006 km 110 kV įtampos), 240 km kabelinių linijų (147 km – 330 kV, 93 km – 110 kV įtampos).
L: Lietuvos elektrifikavimo istorija Kaunas 2006.
534
Lietuvos energetikos objektų statyba