Enrico Prampolini

Prampolini Enrico (Enrikas Prampolnis) 1894 06 20Modena 1956 06 17Roma, italų tapytojas, skulptorius, scenografas, architektas ir dailės teoretikas. 1912 studijavo Romos dailės akademijoje.

Enrico Prampolini

Nuo 1912 dalyvavo futuristų, 1919 – grupės Novembergruppe, 1931 – Abstraction‑Création, 1948 – Movimento Arte Concreta veikloje, bendradarbiavo su dadaistais, De Stijl, Bauhauso nariais, domėjosi siurrealizmu. Parašė manifestų, tarp jų – Susprogdinkime akademijas ir suindustrinkime meną (Bombardiamo le accademie e industrializziamo l’arte 1912), Futurizmo scenografija ir choreografija (Scenografia e coregrafia futurista), Futurizmo architektūra (Architettura futurista, abu 1915), Mechaninio meno manifestas (Manifesto dell’arte meccanica, su I. Pannaggi, 1923), Aerotapyba (Aeropittura, su F. T. Marinetti, 1929), t. p. esė Polimaterinis menas: link kolektyvinio meno? (Arte polimaterica: verso un’arte collettiva? 1944). Leido žurnalus Avanscecoperta, Noi, bendradarbiavo su žurnalais SIC, Stile Futurista. 1924 Romoje bendravo su lietuvių modernistu V. Kairiūkščiu.

Kūryba

E. Prampolini kūryboje ryški stilių kaita, futurizmo elementai jugiami su kubizmu, purizmu, geometrine abstrakcija. Eksperimentavo jungdamas įvairias medžiagas ir technikas. Vėlesnę kūrybą kritikai vadina kosminiu idealizmu. Žymesni tapybos kūriniai: Figūra + langas (1914), Marinetti portretas (1925), Benedettos Marinetti portretas (1928), Umbrijos kraštovaizdis (1929), Capri peizažas (apie 1932), Kasandra (apie 1947), Geometrinis animizmas nr. 1 (1952). Sukūrė koliažų (Erdviniai ritmai 1913, Beguinage 1914), skulptūrų (Mano brolis / Figūra + fonas 1917), monumentaliosios dailės kūrinių – freskų (Mussolini juodmarškiniai 1919 Fašizmo revoliucijos parodai, 1933), mozaikų (Korporacijos Liaudies meno muziejui Romoje, 1940–41), vitražų (pašto rūmams Trento, 1933).

E. Prampolini. Formų dinamizmas (tempera, 1914, privati kolekcija)

Architektūriniai projektai: Futuristų paviljonas Turine (1928), penktosios Milano trienalės paviljonas (1933). Sukūrė scenovaizdžių ir kostiumų filmams (Taysa 1917, režisierius A. G. Bragaglia). Remdamasis savo 1915 manifestu (jame teigiama, kad teatre svarbūs yra ne aktoriai, bet scenovaizdis, šviesos, kinetinės detalės, grafinės formos) 1917–55 sukūrė apie 130 spektaklių scenovaizdžių, kostiumų (P. Albert’o‑Birot Matoumas ir Tevibaras 1919, S. Mallarmé Fauno popietė 1920).

1925 Paryžiuje įkūrė šokio trupę Teatro della Pantomima Futurista, bendradarbiavo su futuristinėmis ir avangardistinėmis teatro trupėmis (Teatro degli Indipendenti, Teatro Sintetico Futurista, Teatro del Colore). Dalyvavo tarptautinėse dailės parodose (Venecijos bienalėje, 1926).