enteritas

entertas (enteritis < gr. enteron – žarna), plonosios žarnos uždegimas.

Ūminis enteritas

Ūminio enterito priežastys – maisto toksinės infekcijos (pvz., salmoneliozė), ūminės infekcinės (pvz., cholera, vidurių šiltinė, enterovirusinė infekcija) ligos, apsinuodijimas grybais, augaliniais ir gyvuliniais nuodais, cheminėmis medžiagomis (arsenu), stipriais šarmais ir rūgštimis, vaistais (salicilatais, glikozidais), maisto alergenais. Nusilpusiam, po operacijos ar ilgai plataus veikimo spektro antibiotikais gydytam žmogui enteritą dažnai sukelia antibiotikams atsparūs mikrobai. Pablogėja maisto medžiagų įsiurbimas, pagreitėja pažeistos žarnos peristaltika. Vien tik enteritu sergama retai; dažniausiai kartu pažeidžiamas skrandis ir storoji žarna – būna ūminis gastroenterokolitas. Ligoniui gurgia pilve, jis kelis ar keliolika kartų per parą tuštinasi skystomis išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą; išsituštinus skausmai susilpnėja. Dėl dažno tuštinimosi ligonio būklė dar labiau pablogėja: jam būna silpna, sumažėja apetitas, padažnėja pulsas. Ne visai išgydytas arba vis pasikartojantis enteritas gali pereiti į lėtinį.

Lėtinis enteritas

Lėtinis enteritas gali prasidėti ilgai vartojant kai kuriuos vaistus (antibiotikus, hormonų preparatus), po persirgtų ūminių infekcinių ligų (dizenterijos, vidurių šiltinės), jei žarnyne yra kirmėlių; jį gali sukelti įgimta kai kurių žarnų fermentų stoka, imuninės sistemos sutrikimai, maisto alergenai, radioaktyvioji spinduliuotė, cheminės medžiagos. Sutrinka maisto medžiagų virškinimas ir įsiurbimas, atsiranda disbakteriozė. Ligonis skystai tuštinasi 3–8 kartus per parą, jam gurgia pilve, jį pučia, maudžia, kartais pakyla temperatūra, pranyksta apetitas. Ilgai ir sunkiai sergant pablykšta ir sausėja oda, slenka plaukai, sustorėja ir darosi trapūs nagai, įskyla lūpų kampai. Liga linkusi paūmėti. Gydymas priklauso nuo enteritą sukėlusios priežasties.

-plonosios žarnos uždegimas