eòlinis reljèfas, reljefo formos, susidariusios dėl vėjo veiklos. Daugiausia jų yra aridinio klimato srityse, t. p. visų platumų rajonuose, kuriuose vyrauja stiprūs vėjai (ypač jūrų pakrantėse ir didelių upių slėniuose). Skiriamos šios eolinio reljefo formos: akumuliacinės ir akumuliacinės‑defliacinės (kopos, barchanai, smėlio gūbriai ir grandinės, išilginiai kalvagūbriai), defliacinės (išpustytos duobės, lomos, kloniai, jardai, fuldžos, korėti ir duobėti paviršiai). Pustomų smėlių paviršiuje esančios mikroformos – eolinės ruzgos (vėjavagės). Lietuvoje eolinio reljefo formų yra Baltijos pajūryje, Kuršių nerijoje, Lietuvos pietrytinėje dalyje. Žemyninės kopos susidarė vėlyvajame ledynmetyje ir holoceno pradžioje buvusių prieledyninių marių dugno lygumose, zandrų plotuose (Lietuvos pietrytinėje dalyje), fliuvioglacialiniuose terasų paviršiuose ir upių terasose.
643