epidemiològija (epidemija + gr. logos – mokslas), mokslas, tiriantis sveikatos būklių ar įvykių (ūminių ir lėtinių ligų, mirties atvejų, traumų ir kita) pasiskirstymą bei juos lemiančius veiksnius (determinantus) tam tikrose (apibrėžtose) populiacijose ir šių tyrimų taikymą sveikatos kontrolei. Svarbiausias epidemiologijos tikslas – palaikyti, apsaugoti ir sugrąžinti sveikatą. Determinantai yra įvairūs fiziniai, cheminiai, biologiniai, socialiniai ir elgesio veiksniai, darantys įtaką sveikatai. Apibrėžtos populiacijos – tai žmonių grupės, skiriamos pagal tam tikrus požymius (demografinius, biologinius, asmeninius įpročius, rizikos veiksnius, genetinius, socialinius, ekonominius ir kitus). Epidemiologijos pagrindiniai metodai: stebimieji (aprašomasis bei analitiniai) ir eksperimentiniai tyrimai (klinikiniai bandymai, tyrimai su sveikais asmenimis ir bendruomenėmis). Senovės graikų gydytojas Hipokratas (470–400 pr. Kr.) teigė, kad žmonių ligų atsiradimas gali būti susijęs su gyvenimo būdu ir aplinkos veiksniais. 1600 F. Baconas (Anglija) ir kiti suformavo indukcinės logikos principus ir filosofinį epidemiologijos pagrindą, 1662 demografijos pradininkas J. Grauntas (Anglija) ištyrė gimimo ir mirties atvejus Londone bei kiekybiškai įvertino populiacijos ligas. 1747 J. Lindas (Didžioji Britanija) atliko skorbuto gydymo tyrimą – pirmąjį eksperimentą. Epidemiologijos terminas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą 1802 paminėtas Ispanijoje (Epidemiología española). 1839 W. Farras (Didžioji Britanija), šiuolaikinės epidemiologinės priežiūros pradininkas, sukūrė mirties priežasčių apskaitos sistemą, 1849–54 J. Snow (Didžioji Britanija) iškėlė ir patikrino choleros epidemijos atsiradimo Londone hipotezę (vienas iš pirmųjų analitinės epidemiologijos tyrimų). 1920 J. Goldbergeris (Jungtinės Amerikos Valstijos) paskelbė aprašomąjį tyrimą, atskleidžiantį pelagros ryšį su mitybos ypatumais. 1949 Framinghame (Masačusetso valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos) atliktas širdies ir kraujagyslių ligų tyrimas – vienas pirmųjų, atskleidęs svarbiausius šių ligų rizikos veiksnius. 1950 R. Dollis ir A. B. Hillis (Didžioji Britanija) paskelbė pirmuosius rūkymo ir plaučių vėžio ryšio tyrimus, 1954 J. E. Salkas (Jungtinės Amerikos Valstijos) atliko pirmąjį poliomielito vakcinos bandymą – vieną didžiausių eksperimentų su žmonėmis. 1959 N. Mantelis ir W. Haenszelis (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė stratifikuotos analizės metodą, 1960 B. MacMahonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlė epidemiologinių tyrimų planavimo metodiką. 8 dešimtmečio pradžioje išplėtoti statistiniai daugialypės analizės metodai – logaritminė tiesinė ir logistinė analizė, sukurtos kompiuterinės programos duomenų bazių analizei, 10 dešimtmetyje atsirado molekulinė epidemiologija. Šiuolaikinę epidemiologiją sudaro: užkrečiamųjų ligų epidemiologija, vėžio epidemiologija, širdies ir kraujagyslių ligų epidemiologija, traumų epidemiologija, diabeto epidemiologija, psichikos ligų epidemiologija, klinikinė epidemiologija, aplinkos epidemiologija, profesinių ligų epidemiologija, socialinė epidemiologija, genetinė epidemiologija, molekulinė epidemiologija, farmakoepidemiologija, mitybos epidemiologija ir kita. Lietuvoje epidemiologijos problemos nagrinėjamos Vilniaus universitete (Nacionaliniame vėžio institute, Visuomenės sveikatos institute, Eksperimentinės medicinos institute), Lietuvos sveikatos mokslų universitete (Biomedicininių tyrimų institute, Visuomenės sveikatos fakultete), Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos institute.
3112