epifenomenalizmas

epifenomenalzmas (epi… + fenomenas), sąmonės filosofijos kryptis. Apibrėždami sąmonės ir kūno santykį jos šalininkai teigia, kad sąmonės būsenos (mintys, pojūčiai, jausmai, norai, pažinimas ir kita) yra kūne vykstančių fizinių ir biocheminių procesų šalutinis reiškinys (epifenomenas). Sąmonė esą visiškai priklausoma nuo kūno, bet neturi jam jokios įtakos; įspūdis, kad subjektyvios sąmonės būsenos daro poveikį kūnui (pvz., širdis ima smarkiau plakti iš baimės), yra iliuzija – fizinius reiškinius gali veikti tik kiti fiziniai reiškiniai. Epifenomenalizmo bruožų esama Ch. Bonnet sąmonės sampratoje. Pirmasis išsamiau jį išdėstė T. H. Huxley. Jis teigė, kad gyvūnai yra sąmoningos automatinės būtybės, sąmonės būsenas palygino su garvežio švilpuku, neturinčiu jokios įtakos garvežio veikimui. 20 a. pabaigoje epifenomenalizmo idėjas atgaivino Australijos filosofas F. C. Jacksonas. Artimo jam požiūrio laikosi Australijos filosofas Keithas Campbellas (g. 1938). D. Dennettas epifenomenalizmą skirsto į metafizinį (epifenomenas neturi jokios įtakos) ir materialistinį (epifenomenas neturi funkciškai svarbios įtakos).