epigrãfika, pagalbinė istorijos ir lingvistikos disciplina. Tiria senovinius epigrafus – antikos laikų ir vidurinių amžių įrašus bei užrašus ant statinių, paminklų, įvairių dirbinių (epigrafas). Savarankiška tapo 19 a. viduryje Vokietijoje. Skirstoma į asirų, aramėjų, sanskrito, egiptiečių, graikų, lotynų šakas. Nuo 17 a. pradžios leidžiami įvairių tautų ir jų grupių epigrafų sąvadai. Lietuvoje įrašus pradėta tirti 20 a. pradžioje (J. Basanavičius), vėliau tyrė P. Tarasenka, E. Gudavičius (Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. 1980) ir kiti.
L: S. Starowolski Monumenta Sarmatorum 1650; J. B. Frey Corpus inscriptionum Judaicarum Rom 1936; Die deutschen Inschriften 27 Bde. Berlin–Wien 1942–88; Monumenta epigraphica christiana 4 Bde. Rom 1943; W. Semkowicz Paleografia lacińska Kraków 1951; M. Guarducci Epigrafia Greca 4 Bde. Rom 1967–78; B. Bravo, J. Trynkowski Epigrafika / Vademecum historyka starożytnej Grecji i Rzymu t. 1. Warszawa 1982.
2703