epilèpsija (epilepsia < gr. epilēpsia), núomaris, lėtinė centrinės nervų sistemos liga, kuriai būdingi įvairūs priepuoliai, tam tikri asmenybės pokyčiai. Viena dažniausių vaikų ir suaugusiųjų neurologinių ligų. Pagal priežastis skiriama idiopatinė epilepsija (priežastis nežinoma, gali būti genetiškai determinuota), simptominė (sukelia centrinės nervų sistemos anomalijos, traumos, kraujotakos sutrikimai, navikai, alkoholizmas) ir kriptogeninė (priežastis numanoma, bet nenustatoma). Manoma, kad epilepsijos priepuolis prasideda dėl aktyvių neuronų sinchronizuotos iškrovos. Kliniškai skirstoma į židininę (dar vadinamą daline, fokaline, parcialine, lokalia) ir generalizuotąją epilepsiją. Židininė epilepsija būna paprastoji: motorinė (veido, galūnės toniniai ar kloniniai judesiai, kurie gali išplisti vienoje kūno pusėje), sensorinė (ligonis junta vienos kūno pusės dalies tirpimą), sensomotorinė, su autonominiais (ligonis junta pykinimą, išblykšta, parausta) ar psichikos (baimė, pyktis, haliucinacijos) simptomais; kompleksinė (kai esant išvardytiems simptomams sutrinka sąmonė, bet elektroencefalografiškai registruojami tik židininiai pokyčiai). Generalizuotajai epilepsijai būdingi: toniniai kloniniai priepuoliai (grand mal), absansai (petit mal), toniniai, atoniniai, kloniniai, miokloniniai traukulių priepuoliai. Toninių kloninių traukulių priepuolio pradžioje (toninė fazė) ligonis įsitempus kūno raumenims krinta, dėl diafragmos, balso klosčių raumenų įsitempimo surinka, pamėlsta, vėliau (kloninė fazė) trūkčioja galūnės, galva, jis gali prikąsti liežuvį, lūpas, nusišlapinti. Po priepuolio ligonis atsigauna lėtai, būna praradęs orientaciją, mieguistas, priepuolio neprisimena. Pavojinga yra epilepsinė būsena – ilgi (daugiau kaip 30 min) arba pasikartojantys epilepsijos priepuoliai, tarp kurių neatgaunama sąmonė. Sergantiesiems epilepsija būna intelekto, elgesio sutrikimų. Gydoma antiepilepsiniais vaistais, kartais operuojama.
2695