epilèpsinė psichòzė, psichikos liga, pasireiškianti reikšmingais nuotaikos, elgesio, asmenybės bruožų ir intelekto pakitimais. Epilepsinė psichozė atsiranda daug metų sergant nuomariu (epilepsija), gali prasidėti vaikystėje ir pasunkėti paauglystėje. Epilepsinės psichozės pagrindiniai požymiai: liūdesys, nuotaikos svyravimai, įtarumas, sielvartas, baimė, kompulsija, impulsyvumas, agresija, nemiga, psichomotorinis susijaudinimas, nenuoseklus mąstymas ir praeinanti (laikina) dezorientacija, persekiojimo kliedėjimo idėjos, vaikiškas elgesys, euforija. Epilepsinė psichozė būna ūminė ir lėtinė. Ūminės epilepsinės psichozės požymiai labai įvairūs: kartais šia liga sergantis žmogus tarsi elgiasi normaliai, bet atrodo labai susikaupęs, kažkur nutolęs arba būna labai susijaudinęs, dažnai agresyvus ir pavojingas kitiems žmonėms. Toks ligonis dažnai padaro sunkių nusikaltimų. Kartais jis gali be jokio tikslo iškeliauti nežinia kur (fuga). Epilepsinei psichozei praėjus atsipeikėjęs nepažįstamoje vietoje jis nieko neprisimena, negali suvokti, kaip čia pateko, kas jam atsitiko per tą laiką. Lėtine epilepsine psichoze sergančiam ligoniui dažnai būna kliedesių, nuotaikos sutrikimų, haliucinacijų, gali pasireikšti sunki depresijos forma, erotinių išgyvenimų kliedesiai ir atminties spragos. Jį gali apimti baimė, pyktis, įtūžis; šie išgyvenimai lemia jo elgesį. Rečiau pasitaiko katatoninė lėtinės epilepsinės psichozės forma: iš pradžių ligonis būna chaotiškai susijaudinęs, vėliau nurimsta arba sustingsta vienoje pozoje, dėl didelių psichikos pakitimų savo išgyvenimų negali papasakoti.
Sergantysis epilepsine psichoze guldomas į ligoninę, gydomas vaistais, sveikstančiam ligoniui taikoma psichoterapija.