epinis teatras

èpinis teãtras, teatrinis sąjūdis 1920–34. Daugiausia reiškėsi Vokietijoje. Pradininkai – režisierius E. Piscatoras ir rašytojas, teatro kritikas, režisierius B. Brechtas. Jie teigė (priešingai aristotelinio teatro sampratai), kad teatre svarbu skatinti ne žiūrovo emocijas, o jo kritinį mąstymą, sąmonę, scenos vaizdais, svarstymais veikti žiūrovą didaktiškai, išryškinti tam tikras realiame gyvenime taikytinas tiesas. Epinis teatras pagrįstas vadinamuoju atsiribojimo efektu (Verfremdungseffekt), kuriuo kuriama distancija tarp scenos ir žiūrovo. Techninės ir stilistinės epinio teatro priemonės: dramaturgijos epizacija, esamojo laiko pakeitimas būtuoju, parabolė, dialogo nutraukimas zongais (kabareto ar gatvės dainelės, turinčios kritikos elementų), konferansjė, komentarais, monologu, choru. Scenografijoje atsisakoma tikroviškumo, sąlygiškumas derinamas su detalių konkretumu, naudojamos kaukės, montažas. Būdingiausias epinio teatro spektaklis – E. Piscatoro režisuotas Karas ir taika (pagal L. Tolstojų, rodytas iki 1962 Berlyne, 1962 Old Vic Londone). Epinio teatro metodas paplito įvairių šalių teatruose, turėjo įtakos pasaulio teatro raidai.