episkopãtas (lot. episcopatus < episcopus – vyskupas), katalikų vyskupų, esančių bendrystėje su popiežiumi ir tarpusavyje, visuma. Episkopatas su popiežiumi turi aukščiausią valdžią Bažnyčioje, negali jos naudoti be popiežiaus pritarimo ar prieš jo valią; užtikrina darnią Bažnyčios veiklą. Episkopato ištakos Biblijoje – Jėzaus Kristaus pasirinkti 12 apaštalų (Mk 3, 13–19; Lk 6, 12–17). Apaštalai buvo vieninga bendruomenė ir kartu valdė Bažnyčią, kolegialų valdymą patvirtino Jeruzalės sinode (Apd 4, 34–37; 6, 1–6; 15, 1–35). Išskirtinis apaštalo Petro vaidmuo (Mt 16, 16–18) ir jam suteikta visuotinės Bažnyčios aukščiausia valdžia (Lk 22, 31–32; Jn 21, 15–17) lėmė ypatingą Romos vyskupo (popiežiaus) vaidmenį. Vatikano I susirinkimas (1869–70) patvirtino popiežiaus primatą kaip aukščiausią valdžią Bažnyčioje. Vatikano II susirinkimas (1962–65) pabrėžė episkopato kolegialumo principą, įsteigtas Vyskupų sinodas (popiežiaus Pauliaus VI enciklika Apostolica sollicitudo) kaip viso episkopato atstovas, regionuose ir valstybėse pradėtos kurti Vyskupų konferencijos (Europos vyskupų konferencija, Lietuvos vyskupų konferencija).
2271