epistemològija (gr. epistēmē – pažinimas + logos – mokslas), gnoseologija (gr. gnōsis – pažinimas + logos –mokslas), pažinimo teorija, filosofijos šaka, nagrinėjanti žinojimo ir pažinimo prigimties, kilmės, struktūros ir ribų problemas. Pagal žinojimo sampratą skiriama normatyvinė ir aprašomoji epistemologija. Normatyvinė epistemologija pagrįsta vertybine žinojimo samprata, kuri žinojimą apibrėžia kaip tam tikrą pažintinę kokybę įgijusius žmogaus įsitikinimus (pvz., žinojimas – tai pagrįstas teisingas įsitikinimas). Atsižvelgiant į požiūrį, nusakantį, kaip įsitikinimai šią kokybę įgyja, normatyvinė epistemologija skiriama į fundamentistinę ir koherentistinę. Fundamentistinė epistemologija pagrįstu laiko tokį įsitikinimą, kuris yra arba akivaizdžiai teisingas, arba logiškai išvestas iš pamatinių (lot. fundamentum), akivaizdžiai teisingų įsitikinimų. Dėl šių įsitikinimų kilmės esama skirtingų nuomonių: empirizmo atstovai mano, kad pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis, racionalizmo atstovai – kad jų šaltinis yra racionali intuicija. Kitaip nei fundamentizmas, koherentizmas neigia pamatinių akivaizdžių įsitikinimų egzistavimą. Jo atstovų (O. Neurathas, W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras) požiūriu, kiekvieno įsitikinimo atžvilgiu galima kelti jo pagrįstumo klausimą, o tai veda į begalinį regresą. Šio išvengti įmanoma tik teigiant, kad įsitikinimų pagrindimas yra rato formos: įsitikinimą A pagrindžia įsitikinimas B, šį – įsitikinimas C ir t. t., kol pasiekiamas įsitikinimas, kurį pagrindžia įsitikinimas A ir ankstesni pagrindimo grandinės nariai. Įsitikinimų pagrindimas yra ne hierarchiškas, o holistiškas; jie susiję tarpusavio įvairiais ryšiais ir abipusiškai palaiko vieni kitus. Įsitikinimo pagrįstumas yra savybė, išplaukianti iš jo derėjimo (angl. cohere) su egzistuojančia įsitikinimų sistema. Koherentizmo atstovai neturi vieningos nuomonės, ką reiškia įsitikinimų darna – ar tai loginis neprieštaringumas (O. Neurathas), ar greta loginės darnos būtini ir kitokie (aiškinantieji, deterministiniai, tikimybiniai) įsitikinimų ryšiai (W. Sellarsas, K. Lehreris, L. BonJouras). Šioms pozicijoms alternatyvaus požiūrio laikosi probabilistinė epistemologija (R. Carnapas, R. Jeffrey), pabrėžianti, kad subjekto įsitikinimas teiginio teisingumu nėra dvireikšmės logikos dalykas. Tarp stipriausio įsitikinimo ir netikėjimo yra tarpiniai įsitikinimo laipsniai. Įsitikinimas pagrįstas tuomet, jei subjektas jam priskiria adekvačią tikimybę – tokią, kuri atitinka tikimybių teorijos aksiomas. Gaunant naujus duomenis apie įsitikinimo objektą, jo stiprumo laipsnis turi keistis pagal taisyklę, kurią nusako Bayeso teorema (dėl jos svarbos probabilistinė epistemologija dar vadinama bejesizmu). Fundamentizmui, koherentizmui ir probabilizmui būdingas bendras internalistinis požiūris, kad pagrindimas turi būti pačiam pažinimo subjektui prieinamas veiksmas – priežastys arba pagrindai, leidžiantys įsitikinimą pripažinti pagrįstu, yra vidiniai. Priešingas, eksternalistinis, požiūris teigia, kad įsitikinimas gali būti pagrįstas nepaisant to, ar pats subjektas gali nurodyti jo pagrindus – pvz., įsitikinimas, kad stačiojo trikampio statinių ilgių kvadratų suma lygi įžambinės ilgio kvadratui, yra pagrįstas, net jei subjektas ir neprisimena šios teoremos įrodymo. Labiausiai išplėtota eksternalizmo forma yra reliabilizmas (A. I. Goldmanas, F. Dretske), teigiantis, kad įsitikinimas pagrįstas tada ir tik tada, jei jis yra patikimų (angl. reliable) kognityvinių procesų rezultatas. Pažinimo procesų ir šaltinių patikimumo nustatymas esąs epistemologijos pagrindinis uždavinys, kurį sprendžiant ji galinti užimti trečiojo asmens perspektyvą ir remtis specialiųjų mokslų (pvz., kognityvinės psichologijos) tyrinėjimų rezultatais. Internalizmo atstovai prieštarauja tokiai pozicijai nurodydami, kad kol teiginio pagrįstumas netampa prieinamas tyrinėtojui, t. y. pirmojo asmens perspektyvai, jis lieka hipotetinis ir nepatikimas.
Aprašomajai epistemologijai atstovauja natūralizmas (W. V. O. Quine’as, S. Stichas, R. M. Rorty), žinojimo tyrinėjimus siejantis su mokslo istorija, mokslo ir žinių sociologija bei kognityvine psichologija. Savo tikslu natūralizmas laiko ne žinojimo sąvokos išryškinimą ar pažinimo apskritai normų nustatymą, o patarimų mokslininkui praktikui formulavimą. Epistemologija suvokiama kaip atskirų specialiųjų mokslų teorija. Ar ji iš tikrųjų gali išsiversti be normatyvinės žinojimo sampratos – neišspręsta natūralizmo metodologinė problema.
ISTORIJA. Epistemologijos problemų pirmųjų svarstymų yra Platono dialoguose Menonas, Teaitetas ir Valstybė. Teaitete Platonas skyrė žinojimą ir teisingą įsitikinimą pabrėždamas, kad teisingas įsitikinimas, gautas, pvz., laimingo spėjimo ar atsitiktinumo būdu, nėra žinojimas ir kad šiam būdingas logas. Daugelis interpretatorių linkę Platonui priskirti požiūrį, kad žinojimas yra pagrįstas teisingas įsitikinimas; tai įsitvirtino epistemologijoje kaip klasikinis žinojimo apibrėžimas. Dialoge Valstybė Platonas pateikė kitokią žinojimo sampratą ir susiejo ją su metafizika. Žinojimą čia priešpriešino nuomonei ir teigė, kad žinojimo objektas yra tai, kas egzistuoja visada, t. y. amžinos ir nekintamos idėjos, o nuomonė susijusi su laikinais ir kintančiais empirinio pasaulio dalykais. Pažindamas žmogus įžvelgia objektyviai egzistuojančias idėjas, kurias išreiškia bendrosiomis sąvokomis ir dedukuoja iš jų kitas žinias. Aristotelis svarstė pažinimo klausimus Antrojoje analitikoje (samprotavimo ir įrodinėjimo teorijoje) ir veikale Apie sielą. Kitaip nei Platonas, jis skyrė žinių sutvarkymo ir žinių įgijimo metodą. Žinių sutvarkymo ir dėstymo metodas yra dedukcinė logika, bet jos įgyjamos indukcijos būdu. Pažinimo pagrindas yra empirinis, protas pažįsta tikrovę tik juslėmis; užbaigto, susisteminto žinojimo sistema yra dedukcinė, jos pagrindas – akivaizdūs pirmieji principai. Epistemologijos raidą paskatino antikinis skepticizmas, iškeldamas tikrovės pažinumo ir žinojimo santykinumo problemas. Jam priskiriamas pironizmas (Pironas ir jo sekėjai) ir vadinamoji Naujoji akademija (Arkesilajas, Karneadas Kirėnietis). Skeptikai suformulavo argumentus (tropus), pagrindžiančius juslinio suvokimo nepatikimumą ir vienas kitam prieštaraujančių teiginių lygiavertumą teisingumo požiūriu.
Vidurinių amžių filosofija daugiausia nagrinėjo metafizikos, logikos ir teologijos problemas. Pažinimo teorijos klausimus plačiau tyrinėjo Tomas Akvinietis, J. Dunsas Škotas ir W. Ockhamas. Naujaisiais amžiais epistemologinė problematika ėmė vyrauti filosofijoje. Tai siejama su moderniosios eksperimentinės gamtotyros atsiradimu ir sparčia jos raida. Suformuluotos klasikinės racionalizmo (R. Descartes’as, G. W. Leibnizas, B. Spinoza), empirizmo (J. Locke’as, G. Berkeley, D. Hume’as) ir apriorizmo (I. Kantas) doktrinos. Naujųjų amžių racionalizmo pagrindas yra įgimtosios idėjos, kuriomis grindžiamas pažinimo proceso ir žinojimo struktūros aiškinimas. Pažinimas prasideda nuo akivaizdžių teiginių, atskleidžiančių įgimtųjų idėjų turinį, ir toliau vyksta loginės dedukcijos būdu. Įgimtųjų idėjų egzistavimą racionalistai įrodinėja 2 pagrindiniais argumentais: mąstymo pagrindinių sąvokų turinys peržengia juslėmis gaunamos informacijos ribas, todėl jusliniai duomenys negali būti jo šaltinis; juslinė patirtis jau remiasi šiomis sąvokomis ir be jų negalėtų būti suvokta. Naujųjų amžių empirizmas plėtojosi ginčydamas šią racionalizmo pagrindinę idėją: empiristai įrodinėjo, kad įgimtosios idėjos yra juslinės patirties rezultatas (J. Locke’as), o iš to, kad neįmanoma rasti juslinių įspūdžių, kurie būtų kai kurių sąvokų šaltinis, seka ne jų įgimtumo protui tezė, o kritinio peržiūrėjimo būtinybė (D. Hume’as). I. Kanto apriorizmas pateikė naują pažinimo šaltinių ir žinojimo struktūros aiškinimą, pagal kurį pažinimo pagrindas yra aprioriniai sintetiniai sprendiniai, kurie yra ne tik informatyvūs (išplečiantys žinių ribas), bet ir būtini bei visuotiniai. Šių sprendinių galimybės klausimas yra I. Kanto ir vėlesnės epistemologijos viena pagrindinių problemų.
20 a. pirmoje pusėje naują požiūrį į pažinimo procesą ir su juo susijusias problemas pateikė fenomenologija. Jos atstovai (E. Husserlis ir kiti) atsisakė korespondentinės tiesos sampratos ir tradicinės pažinimo subjekto–objekto priešpriešos. Pažinimą traktavo kaip sąmonės veiksmų visumą, kuri aprašoma fenomenologiniu metodu. Empirizmo tradiciją tęsė loginis atomizmas ir loginis pozityvizmas (M. Schlickas, R. Carnapas, O. Neurathas, A. J. Ayeris ir kiti), racionalizmą – kritinis racionalizmas, I. Kanto idėjomis rėmėsi neokantizmas (Marburgo mokykla). Šioms kryptims būdinga epistemologijos tapatinimas su mokslinio žinojimo struktūros arba mokslo metodologijos analize, mažiau tyrinėjant žinojimą kaip savarankišką fenomeną, kurio neišsemia mokslinis pažinimas. Juos atgaivino W. V. O. Quine’o natūralistinės epistemologijos programa, 20 a. antroje pusėje paskatinusi įvairių natūralistinių epistemologijos krypčių (evoliucinė, socialinė, antropologinė, kognityvinė epistemologija) susiformavimą ir polemiką su normatyvinės tradicijos atstovais.
Lietuvoje epistemologinę problematiką pradėjo aiškinti scholastinė filosofija logikos ir psichologijos moksluose. Nagrinėta pažinimo pobūdis ir ribos, priemonės, procesas, empiriniai ir aprioriniai pažinimo veiksniai, tiesos problema, universalijos, mokslinis žinojimas. Epistemologinių tyrinėjimų esama M. Smigleckio veikale Logika (1618, lotynų kalba), kuriame dėstoma ir gana išsami mokslo teorija. Vilniaus universiteto logikos paskaitose pažinimo problemas nagrinėjo S. Krügeris (1661–1710). Naujaisiais amžiais epistemologijos problemas veikale Logikos paskaitos (Praelectiones logicae 1761) analizavo B. Dobševičius. Logiką laikė pažinimo teorija, nustatančia tiesos pasiekimo priemones. 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje buvo atstovaujama naujųjų amžių epistemologijai (F. Baconas, J. Locke’as ir kiti), perimtas É. B. de Condillaco sensualizmas. Ryški vadinamosios škotų sveiko proto mokyklos (T. Reidas, D. Stewartas) įtaka J. Sniadeckiui, A. Daugirdui, šių pastangos realistines pažiūras ginti nuo skepticistinių (G. Berkeley, D. Hume’as ir kiti) ir vokiečių klasikinės filosofijos krypčių. 20 a. pirmoje pusėje P. Kuraitis tyrinėjo neotomistinės epistemologijos struktūrą, aiškino jos svarbiausius principus ir sąvokas, mėgino nustatyti jos vietą tarp kitų epistemologijos krypčių. V. Sezemanas, derindamas fenomenologijos, neokantizmo ir pragmatizmo idėjas, pateikė savitą epistemologijos koncepciją, kurią vadino kritiniu realizmu (abu filosofai vartojo gnoseologijos sąvoką). V. Sezemanas skyrė dalykinį ir nedalykinį žinojimą, nagrinėjo loginio žinojimo (idealios būties) ontologinį statusą, šios būties santykį su realia būtimi, iracionalumo reikšmę pažinimo procese. Sovietų okupacijos metais straipsnių epistemologine tematika paskelbė J. Skersytė, E. Meškauskas, A. Lozuraitis, E. Nekrašas, A. Plėšnys ir kiti. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje epistemologines problemas tyrinėjo N. Aukštuolytė, M. Japertas, Z. Norkus, R. Plečkaitis, A. Rimkutė, D. Viliūnas ir kiti.
L: R. Dekartas Rinktiniai raštai Vilnius 1978; V. Sezemanas Raštai: Gnoseologija Vilnius 1987; D. Hume Žmogaus proto tyrinėjimas Vilnius 1995; I. Kantas Grynojo proto kritika Vilnius 21996; J. Locke Esė apie žmogaus intelektą Vilnius 2000; Human Knowledge: Classical and Contemporary Approaches New York–Oxford 2002.
2054