epistòlinė literatūrà (gr. epistolē – laiškas), epistologrãfija (gr. epistolē + graphō – rašau), laiškai, paprastai parašyti visuomenėje žinomų asmenų, publikuoti ir turintys meninę, kultūrinę ir pažintinę reikšmę. Jie dažniausiai būna asmeninio pobūdžio, skirti konkretiems žmonėms (artimiesiems, bičiuliams, mylimiesiems), bet teikiantys įvairaus pobūdžio žinių apie istorinius, kultūrinius, politinius reiškinius. Laiškams būdinga specifinė struktūra (naudojama monologo ir dialogo formos, elipsinė sintaksė, retoriniai kreipiniai, užuominos), įvairus stilius, priklausantis nuo adresanto–adresato santykių ir tematikos. Laiškai gali būti intymūs (jų objektas – asmeniniai santykiai), objektyvūs informaciniai (ką nors pranešantys, kalbantys apie konkrečius dalykus), satyriniai ir kitokie; juose atsispindi autoriaus asmenybė, įsitikinimai, emocijos ir kita. Yra įvairių formų laiškų: atviras laiškas (išreiškiantis individualias nuostatas ir paprastai skelbiamas spaudoje), ganytojiškas laiškas (Bažnyčios hierarchų kreipimasis į tikinčiuosius, skaitomas bažnyčioje), rekomendacinis laiškas, literatūrinis laiškas (rašomas stilizuojant grožinės literatūros žanrus). Epistolinę literatūrą tiria egokritika.
Epistolinė literatūra formavosi nuo seniausių laikų. Intelektu ir retorika pasižymi senovės Graikijos ir Romos filosofų, politikų ir poetų (Isokrato, Platono, Epikūro, Cicerono, Senekos, Plinijaus Jaunesniojo ir kitų) laiškai. Pažymėtini laiškai, kuriuos rašė šv. Paulius, šv. Augustinas, B. Pascalis, J. Swiftas, A. Pope’as, Voltaire’as, J.‑J. Rousseau, D. Diderot, G. E. Lessingas, J. G. Herderis, J. W. Goethe, W. Scottas, G. Sand, Z. Krasińskis, I. Turgenevas, A. Čechovas, T. Mannas.
Epistolinė literatūra Lietuvoje
Lietuvoje epistolinė literatūra žinoma nuo 13 amžiaus. Laiškus Romos popiežiui, kitų valstybių piliečiams siuntė Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, Gediminas, Vytautas Didysis. Lietuvos kultūros istorijai svarbūs Renesanso epochoje parašyti S. Rapolionio, A. Kulviečio, M. Mažvydo laiškai. Laiškai lietuvių kalba žinomi nuo 18 amžiaus. Didelę kultūrinę, literatūrinę ir pažintinę reikšmę turi K. Donelaičio, D. Poškos, T. Narbuto, J. Lelewelio, S. Valiūno, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus, L. A. Jucevičiaus, A. Baranausko, Žemaitės, J. Basanavičiaus, G. Petkevičaitės-Bitės, Vaižganto, J. Lindės-Dobilo, P. Višinskio, M. K. Čiurlionio, Šatrijos Raganos, J. Biliūno, V. Krėvės, J. Savickio, I. Simonaitytės, S. Nėries, V. Mačernio ir kitų literatų, menininkų, mokslininkų laiškai (daug jų paskelbta šių autorių Raštuose, rinkiniuose ir kituose leidiniuose).
778