epizoòtija (epi… + gr. zōon – gyvūnas), gyvūnų užkrečiamosios ligos išplitimas ūkyje arba didesnėje teritorijoje (šalies dalyje, visoje šalyje) staigiai didėjant susirgimų skaičiui. Intervalai tarp susirgimų trunka tiek, kiek trunka ligos inkubacinis laikotarpis. Neintensyvus epizootinis procesas, kai serga pavieniai gyvūnai, vadinamas sporadija, didelis epizootinis procesas (liga pasireiškia keliose šalyse ar net žemynuose) – panzootija. Užkrečiamoji liga plinta susidarius epizootinei grandinei: infekcijos sukėlėjo šaltinis (apkrėstas gyvulys, kurio organizme ligos sukėlėjai dauginasi ir patenka į aplinką), sukėlėjo perdavimo veiksniai (užkrėsta aplinka, apyvokos daiktai, gyvūninė produkcija) ir nešiotojai (vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, graužikai, gyvuliai, žmonės), imlūs (ta liga linkę sirgti) gyvūnai. Susirgimų skaičius ir epizootijos apimtas plotas priklauso nuo ligos užkrečiamumo, sukėlėjo virulentiškumo ir jo perdavimo veiksnių gausumo.
661