epizootològija (epizootija + gr. logos – mokslas), mokslas apie epizootinį procesą, t. y. gyvūnų infekcinių ligų priežastis, kilimo ir plitimo sąlygas, ligų profilaktiką bei kovą su jomis. Bendroji epizootologija nagrinėja visoms infekcinėms ligoms bendrus epizootinio proceso dėsningumus, apsaugos priemones. Specialioji epizootologija nustato kiekvienos infekcinės ligos epizootinio proceso ypatumus (sukėlėjus, diagnostiką, gydymą, specifines apsaugos priemones, židinių panaikinimą). Epizootologija glaudžiai susijusi su mikrobiologija ir imunologija, kurių metodais nustatomi infekcinių ligų sukėlėjai, gyvūnų atsparumo tam tikroms ligoms kriterijai. Taikomi klinikinės diagnostikos, patologinės anatomijos, farmakologijos, terapijos, zoohigienos, sanitarijos, veterinarijos metodai. Infekcinių ligų paplitimas nustatomas epizootologinės analizės metodu. Bendros žmogaus ir gyvūnų ligos (antropozoonozės) diagnozuojamos ir gydomos naudojantis ir epidemiologijos duomenimis. Epizootologijos pradininkai – G. Fracastoro (1478–1553, Italija) ir T. Sydenhamas (1624–89, Anglija). 1798 E. Jenneris (Didžioji Britanija) pagamino skiepus nuo raupų ir sukūrė specifinės raupų profilaktikos metodą. Epizootologijos plėtotei ypač svarbus mikroorganizmų atradimas (A. van Leeuwenhoekas, L. Pasteuras, R. Kochas, I. Mečnikovas). SSRS epizootologai N. Cvetkovas, M. Juskovecas, J. Koliakovas, N. Michinas, S. Vyšeleskis tyrė bruceliozės, įnosių, juodligės, stabligės, pažandžių ir kitų infekcinių ligų sukėlėjus.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis epizootologijos tyrinėtojas buvo L. H. Bojanus. Jis parašė knygą Apie svarbiausias galvijų ir arklių epizootijas (O ważniejszych zarazach bydła rogatego i koni 1810). Nepriklausomoje Lietuvoje gyvūnų infekcinių ligų tyrimai pradėti 20 a. 4 dešimtmetyje. Tyrinėta galvijų tuberkuliozė (K. Kanauka, K. Aleksa), raudonligė (P. Radvila), pasiutligė (J. Savickis), galvijų piktybinė sloga. Sovietų okupacijos metais epizootologiniai tyrimai daugiausia buvo atliekami Veterinarijos akademijoje ir Veterinarijos mokslinio tyrimo institute; tyrinėta galvijų bruceliozė (P. Sadauskas, J. Glemža), tuberkuliozė (V. Štuikys, V. Kublickas), gyvūnų salmoneliozė (J. Bartninkas), atlikti kerpančiosios dedervinės (V. Plauska), listeriozės (V. Iešmantas), kiaulių atrofinio rinito (L. Barzelis), gyvulių ir paukščių virusinių ligų (A. Labutinas, A. Šalomskas, V. Sereika) tyrimai. Biochemijos, vėliau Imunologijos institute 20 a. 8–9 dešimtmetyje buvo tiriama galvijų leukozės ankstyvoji diagnostika. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Mikrobiologijos ir virusologijos institute (iki 2013 Veterinarijos institutas) tiriami gyvūnų virusinių ir kai kurių bakterinių ligų etiologiniai bei epizootologiniai veiksniai.
661