Simonáitis Erdmonas 1888 10 30Spiečiai (Žemaitkiemių vlsč., Tilžės apskr.) 1969 02 24Weinheim (1991 10 24 perlaidotas Lėbartų kapinėse prie Klaipėdos), vienas žymiausių Mažosios Lietuvos tautinio ir politinio sąjūdžio vadovų.
Išsilavinimas ir veikla
Mokėsi Šilutės gimnazijoje, baigė Tilžės gimnaziją. Dirbo Tilžės ir Pilkalnio teismų vyresniuoju sekretoriumi. 1909 apsigyvenęs Tilžėje įsitraukė į lietuvišką veiklą, bendravo su Vydūnu, E. Jagomastu, J. Stiklioriumi; tapo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos nariu. 1913 su M. Gudaičiu ir J. Jonušaičiu atkūrė Tilžės lietuvių klubą ir jam 2 m. vadovavo; visuomenei skaitė paskaitas. 1915 mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę dalyvavo mūšiuose Galicijoje ir Prancūzijoje; apdovanotas Vokietijos Geležiniu kryžiumi. 1918 08–11 dirbo vokiečių spaudos skyriuje Vilniuje, užmezgė ryšius su Lietuvos Valstybės Tarybos (Lietuvos Taryba) nariais ir kitais politikais.
Erdmonas Simonaitis (apie 1925)
Grįžęs į Tilžę dalyvavo 1918 11 kuriant Mažosios Lietuvos tautinę tarybą. 1919 savanoriu stojo į Žemaičių batalioną Tauragėje. 1919 tapo Prūsų lietuvininkų susivienijimo (centras iš Tilžės buvo perkeltas į Klaipėdą) reikalų vedėju. 1920 Klaipėdos kraštą pradėjus valdyti Prancūzijai, nuo 03 12 su M. Reidžiu buvo lietuvininkų atstovai vietos valdžios institucijoje Direktorijoje; 1922 02 iš jos pasitraukė. 1922 11 E. Simonaitis Paryžiuje dalyvavo Mažosios Lietuvos lietuvių delegacijos derybose su Ambasadorių konferencijos valstybėmis narėmis (Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija) dėl Klaipėdos krašto ateities; prašyta jį prijungti prie Lietuvos Respublikos. Per 1923 01 Klaipėdos krašto sukilimą E. Simonaitis buvo jo politinis lyderis.
1923 01 13–02 15 ir 1926 01 16–11 24 Direktorijos pirmininkas. 1923 02 03 Klaipėdos krašto valdžios vardu pranešė Ambasadorių konferencijos valstybėms ir Tautų Sąjungai apie Deklaraciją, skelbiančią, kad kraštas autonomijos teisėmis prisijungia prie Lietuvos Respublikos. Buvo Klaipėdos krašto gubernatoriaus (Lietuvos Respublikos centrinės valdžios įgaliotinis; gubernatorius) pavaduotojas.
1924–26 Šilutės apskr., 1926–34 Klaipėdos apskr. viršininkas, 1934 08–1935 04 Klaipėdos miesto vyriausiasis burmistras. 1934 Klaipėdos krašto lietuvių organizacijų vykdomojo komiteto pirmininkas. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (iki 1939 03).
1939 03 nacių Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kauną. 1941 08 gestapo suimtas, 1942 11–1945 04 29 kalintas Mauthauseno stovykloje ir Dachau koncentracijos stovykloje; išlaisvintas Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės. 1946 Fuldoje atnaujinus Mažosios Lietuvos tautinės tarybos veiklą (Mažosios Lietuvos taryba) iki mirties buvo jos prezidiumo pirmininkas. 1955 tapo lietuvininkų atstovu Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, buvo Vokietijos Federacinės Respublikos Lietuvių bendruomenės tarybos ir krašto valdybos narys, vėliau – tarybos vicepirmininkas, 1957–58 – pirmininkas; t. p. buvo šios bendruomenės atstovas Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime.
1955 kaip Lietuvos delegacijos narys priklausė Pavergtųjų Europos tautų asamblėjos konferencijos Strasbūre komisijai. Buvo Hüttenfeldo (Lampertheimo dalis) lietuviškos Vasario 16 gimnazijos kuratorijos narys. 1955 10 aplankė Vokietijos Federacinės Respublikos Lietuvių bendruomenės Mažosios Lietuvos skyrius Šiaurės Vokietijoje, 1958 – Šlėzvigo‑Holšteino žemėje gyvenančius lietuvininkus. Iš Vydūno perėmė jo raštus bei korespondenciją ir perdavė Pasaulio lietuvių archyvui.
Sudarė pirmąjį spausdintą Mažojoje Lietuvoje lietuviškų knygų bibliotekinį katalogą Prūsų Lietuvos lietuviškų draugijos Santaros knygų katalogas (1913). 1948 žurnale Aidai paskelbė atsiminimų.
Apdovanojimai
Gedimino 3 (1928) ir Vytauto Didžiojo 3 (1934) laipsnio ordinai.
-Erdmonas Simonaitis
P: E. Simonaitis Atsiminimai iš 1918–1935 metų / Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos Vilnius 2010.
937
3025