erdv, filosofijoje – tikrovės suvokimo matmuo, įgalinantis atlikti mechaninį judesį, teikiantis artumo–tolumo santykius, dėl kurių suvokiame objektus kaip esančius vienas šalia kito. Tikrovės, pažinimo, kaitos ir kituose aiškinimuose erdvė dažniausiai glaudžiai susijusi su laiku. Vieningos erdvės sampratos filosofijoje nėra. Skiriamos dvi tendencijos: pirmoji – erdvę laiko išvestine iš materialių (tįsių) daiktų santykių visumos, antroji – erdvę traktuoja kaip materialaus objekto suvokimo išankstinę sąlygą.
Seniausias erdvės suvokimas susijęs su judesiu arba kaita; erdvė buvo būtina judesio sąlyga. Ikisokratinėje atomistinėje filosofijoje tuščia erdvė laikyta laisvo atomų judėjimo sąlyga. Platono kosmologijoje ji yra buvimo ir tapsmo tarpininkė, įgalinanti judesį ir kaitą. Aristotelis daugiausia aptarė objektų užimamą erdvę – vietos kategoriją. R. Descartes’as teigė, kad erdvė ir tįsumas (materija) skiriasi tik abstrakčiai, erdvė priklauso visoms tįsioms substancijoms; tįsumas yra ir erdvė, ir materialaus kūno esmė; tuščios erdvės sąvoka esanti reliatyvi. G. W. Leibnizas erdvės ir laiko nelaikė svarbiausiais tikrovės matmenimis. Erdviniai ir laikiniai daiktų santykiai priklauso nuo uždaros, beerdvės, nematerialios, nedalios monados, nusakomos jėgos ir tikslingumo sąvokomis. Anot G. W. Leibnizo, erdvė yra monadai pavaldi, vieninga egzistuojančių ir galimų daiktų tvarka (neatsiejama nuo jų). J. Locke’as, nepripažindamas dekartiškojo erdvės ir materijos tapatinimo, teigė, kad erdvės ir kūno idėjos yra skirtingos, jos gali viena nuo kitos nepriklausyti. Erdvės sąvoką J. Locke’as kildino iš patyrimo, tačiau laikė ją savarankiška abstrakcija, leidžiančia mąstyti vientisą, beribį, be galo dalų tįsumą, įgalinančia kiekio ir skaičiaus suvokimą. I. Kantui erdvė (greta laiko) yra grynoji stebėjimo forma, subjektyvi bet kokio patyrimo galimybės sąlyga. Erdvė nėra empirinė, iš išorinio patyrimo išvedama sąvoka. Tai apriorinis vaizdinys, grindžiantis išorinio pasaulio stebėjimą, grynasis stebinys, esantis mumyse iki bet kokio suvokimo. I. Kantas netapatino erdvės ir materijos sąvokų, teigė, kad neįmanoma mąstyti, jog nėra erdvės, nors įmanoma mąstyti, kad joje nėra objektų.
20 amžiaus filosofijoje erdvės problemą tyrinėjo sąmonės filosofijos (anglų kalba philosophy of mind) kryptys, fenomenologija ir kitos filosofinės srovės. Egzistencinėje filosofijoje abstrakčią erdvės sąvoką pakeitė pasaulio, aplinkos, vietos ir kitos sampratos. Šią tendenciją parodo M. Heideggerio buvimo pasaulyje sąvoka – pasaulis nėra abstrakti suvokiamos erdvės visuma, jis nuolat kuriasi. Pasaulio erdviškumas yra žmogaus ir pasaulio susitikimo rezultatas, galintis kisti pagal situaciją, kurioje esame. Toks aiškinimas abstrakčią erdvės kategoriją laiko beprasme. Fenomenologas M. Merleau-Ponty svarstė erdvės ir kūno fenomeno santykį, judesio, regimą, menamą erdvę, nelaikė jos fiksuota suvokimo kategorija.
2385