erdvnės informãcijos infrastruktūrà (angl. Spatial Data Infrastructure, SDI), geogrãfinės informãcijos infrastruktūrà, organizacinė ir technologinė sistema, jungianti valstybės arba kito teritorinio vieneto erdvinių duomenų gamintojų, teikėjų ir naudotojų organizacijas. Paskirtis – užtikrinti, kad suinteresuotos šalys galėtų gauti informaciją apie sukauptus erdvinius duomenis ir juos panaudoti (esant poreikiui susieti skirtingų organizacijų teikiamus duomenis).
Erdvinės informacijos infrastruktūra dažniausiai siejama su administraciniu teritoriniu dariniu, kuriame galioja susitarimai dėl erdvinių duomenų standartų, dalijimosi, prieigos ir naudojimo, koordinavimo ir stebėsenos mechanizmų, procesų ir procedūrų. Privalomus komponentus sudaro erdvinės informacijos metaduomenų sistema, erdvinių duomenų rinkiniai ir erdvinių duomenų paslaugos, tinklo paslaugos ir joms veikti reikalingos technologijos. Daugelis erdvinės informacijos infrastruktūrų teikia ir viešai internetu pasiekiamas erdvinių duomenų peržiūros priemones – žemėlapių naršykles.
Erdvinės informacijos infrastruktūra leidžia išvengti perteklinio duomenų kaupimo (kai naudotojams reikalingi erdviniai duomenys būna nepasiekiami dėl nežinojimo, duomenų technologinių ypatumų ar įvairių organizacinių ir teisinių apribojimų); kaupiant tuos pačius duomenis keliose vietose, skirtingais formatais ir skirtingose struktūrose juos būna sunku panaudoti kartu, tampa sudėtinga išsiaiškinti, kuris duomenų rinkinys geriau tinka konkrečiam uždaviniui spręsti.
Nacionalinės erdvinės informacijos infrastruktūros efektyviai veiklai užtikrinti būtini teisinio reguliavimo mechanizmai ir duomenų bei elektroninių paslaugų standartai.
Istorija
Erdvinės informacijos infrastruktūros tapo įgyvendinamos tik išsivysčius geografinei informacinei sistemai (GIS) ir interneto technologijoms. Jų pradžia siejama su nacionalinio kartografavimo programomis, nekilnojamojo turto kadastro ir žemėnaudų duomenų rinkiniais. Kadangi kiekvienas nacionalinis ar savivaldos geografinių duomenų rinkinys reikalauja didelių investicijų (geografiniai duomenys būna sudėtingi, didelės apimties, jiems sukaupti reikia brangių technologijų ir specifinių kompetencijų), organizacijos pradėjo tarpusavyje derinti duomenų specifikacijas (siekdamos darbų tęstinumo ir pakartotinio sukauptų duomenų naudojimo), apibrėžė jų naudojimo sąlygas, o atsiradus galimybei perduoti duomenis internetu – vis dažniau jais keistis tarpusavyje.
Pirmõsios kartos erdvinės informacijos infrastruktūros buvo labiau organizacinio pobūdžio. Plintant ir tobulėjant elektroninėms paslaugoms sukurti erdvinės informacijos infrastruktūros interneto portalai (geoportalai) – vieningos prieigos prie įvairių erdvinių duomenų išteklių vieta. Geoportalai tapo antrosios kartos erdvinės informacijos infrastruktūros centrais. Lokalios erdvinės informacijos infrastruktūros pradėjo jungtis į stambesnes (valstybių, regionų), jas pradėta sieti su konkrečiomis duomenų mainų technologijomis.
Šiuolaikinės erdvinės informacijos infrastruktūros jungia įvairias informacines sistemas, išnaudoja mobiliųjų interneto technologijų ir informacijos kaupimo galimybes, leidžia naudotojams duomenis pasiekti (atsižvelgiant į įvairius teikimo ribojimus), gauti reikiamą metodinę informaciją, automatizuoti duomenų mainus. 21 a. 2 dešimtmetyje daug dėmesio pradėta skirti duomenų viešumo ir atvirumo klausimams.
Valstybių erdvinės informacijos infrastruktūros buvo pradėtos kurti 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje. Viena pirmųjų nacionalinių erdvinės informacijos infrastruktūrų pradėjo veikti 1995 Portugalijoje ir apėmė visą valstybės teritoriją (išskyrus Azorų ir Madeiros salas, kurios kūrė atskiras erdvinės informacijos infrastruktūras). 21 a. 1 dešimtmetyje jų sukūrė Jungtinė Karalystė, Ispanija, kelios kitos Europos šalys. Europoje pradėta kurti regiono (Europos Sąjungos) erdvinės informacijos infrastruktūrą (jos paskirtį ir tikslus apibrėžė 2007 įsigaliojusi INSPIRE direktyva; jungia valstybių narių ir keleto kitų savanoriškai prisijungusių šalių erdvinės informacijos infrastruktūras). Europos erdvinės informacijos infrastruktūros geoportalą prižiūri Europos Komisijos ir Europos aplinkos agentūros įgaliota grupė.
Europos erdvinės informacijos infrastruktūros portalo langas (2021)
Erdvinės informacijos infrastruktūra Lietuvoje
Lietuvoje erdvinės informacijos infrastruktūra pradėta kurti 2002–03 bendrovės GIS-Centras ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistų iniciatyva; gavę Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą jie su partneriais sukūrė pirmąjį oficialų erdvinių duomenų dalijimosi tinklą Lietuvoje. 2009 šį tinklą sudarė 10 duomenų teikėjų organizacijų. 2012 Lietuvos erdvinės informacijos portalas (tuo metu valdomas Nacionalinės žemės tarnybos, tvarkomas GIS-Centro) buvo įteisintas kaip valstybės informacinė sistema; jame buvo apie 3000 registruotų naudotojų, teikiamos 156 erdvinių duomenų paslaugos. Įgyvendinant INSPIRE direktyvos reikalavimus 2012–15 įvykdytas plėtros projektas, kuriam pasibaigus pradėtos teikti pirmosios erdvinių duomenų paslaugos Europos erdvinės informacijos infrastruktūros geoportale ir 5 interaktyvios elektroninės paslaugos. 2018 Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros portalo valdytoja tapo Žemės ūkio ministerija. 2021 vasarą portale jau buvo daugiau kaip 23 000 registruotų naudotojų, teikiama apie 1800 elektroninių paslaugų, erdvinės informacijos infrastruktūros tinklą sudarė 57 erdvinių duomenų teikėjai, apsilankymų skaičius per metus perkopė 2,6 milijono.
Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros portalas tapo erdvinių duomenų ir su jais susijusių elektroninių paslaugų platforma, veikianti kaip interneto geografinės informacijos sistema (GIS); naudotojams prieinami erdvinių duomenų standartizuoti aprašai, duomenų peržiūra žemėlapyje, duomenų rinkinių atsisiuntimas vienu iš daugelio siūlomų formatų, neatlygintinas naudojimasis duomenų analizės įrankiais ir kitos interaktyvios paslaugos.
Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros ir jos geoportalo veiklą reglamentuoja Geodezijos ir kartografijos įstatymas. Jis apibrėžia pagrindinius Lietuvos erdvinės informacijos infrastruktūros siekius ir galimybes: 1) nuosekliai sujungti skirtingų valstybės ir savivaldybių institucijų erdvinių duomenų rinkinius; 2) erdvinių duomenų rinkiniais naudotis įvairiomis programinėmis priemonėmis; 3) valstybinius georeferencinius erdvinių duomenų rinkinius susieti su savivaldybių institucijų sukurtais erdviniais duomenų rinkiniais; 4) suteikti piliečiams galimybę susipažinti su erdviniais duomenų rinkiniais ir jų naudojimosi sąlygomis.
284