ergonòmika (gr. ergon – darbas + nomos – dėsnis), mokslas, tiriantis žmogaus darbo psichofiziologines galimybes, jų ribas ir ypatumus. Nagrinėja darbo procesą, jo tobulinimo būdus, siekia sukurti optimalias darbo sąlygas (priemones ir aplinką), didinančias darbo našumą, saugumą, tausojančias žmogaus sveikatą. Remiantis žmogaus elgsenos, jo savybių tyrimais kuriami žmogaus veiksnio vertinimo metodai, kurie taikomi esamai technikai bei technologijai tobulinti ir naujai kurti, taip pat naujai, saugiai ir patogiai aplinkai projektuoti. Naudojamasi anatomijos, biofizikos, biomechanikos, darbo, inžinerinės psichologijos, darbo higienos bei kitų mokslų duomenimis ir metodais. Ergonomika, naudodamasi darbo ir inžinerinės psichologijos tyrimais, projektuoja tikslingą žmogaus veiklą, tai yra paskirsto funkcijas tarp žmogaus ir mašinos, modeliuoja darbo metodus, numato nuovargio, psichinės įtampos poveikį darbo našumui bei kokybei, taiko profesinės atrankos metodus, statistinį duomenų apdorojimą. Ergonomika glaudžiai siejasi su naujos technikos (mašinų, technologinių įrenginių, įrankių ir įtaisų), darbo vietų, interjero, transporto priemonių, komunikacijų meniniu konstravimu ir projektavimu (dizainu). Praktiniai ergonomikos tyrimai pradėti dar prieš I pasaulinį karą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ergonomikos terminas pradėtas vartoti 1949 Didžiojoje Britanijoje, sukūrus Ergonomikos draugiją (Ergonomics Society). 1961 įkurta Tarptautinė ergonomikos asociacija (vienijo daugiau kaip 30 šalių), vėliau – Šiaurės šalių ergonomikos draugija. Ergonomikos laimėjimai imti taikyti farmacijos, informatikos (kompiuterijos), transporto ir kitose srityse. Ergonomikos klausimais (ypač apie taikomąją ergonomiką ir jos sąvokas, sistemos žmogus‑mašina tyrimus) leidžiami periodiniai leidiniai.
1170