Ernèsto Galvanáusko vadováujama Vyriausýbė 1922–1923
ministras pirmininkas E. Galvanauskas (centre, kairiau – kariuomenės vadas J. Stanaitis) priima kariuomenės paradą Klaipėdoje (1923 02 20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1922 01 13 Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokui atšaukus ministrą pirmininką K. Grinių (atsistatydino 01 18; Kazio Griniaus vadovaujama Vyriausybė), Steigiamojo Seimo dauguma – krikščionių demokratų blokas – dėl nestabilios tarptautinės padėties nesiryžo vieni valdyti valstybės. Ministru pirmininku buvo pasiūlytas nepartinis E. Galvanauskas. Steigiamojo Seimo pirmininkas A. Stulginskis, laikinai einantis prezidento pareigas, 1922 02 02 patvirtino E. Galvanausko vadovaujamą Vyriausybę (sudėtis lentelėje). Nors Vyriausybėje dirbo du krikščionys demokratai (V. R. Jurgutis ir K. Oleka) ir net devyni nepartiniai (E. Galvanauskas, B. Sližys, V. Karoblis, P. Juodakis, P. Vileišis, J. Dobkevičius, J. P. Aleksa, D. Siemaška ir M. Soloveičikas), ji iš esmės vykdė dešiniąją politiką. Pasitikėjimą šia Vyriausybe Steigiamajame Seime pareiškė tik krikščionys demokratai ir žydai, liaudininkai ir socialdemokratai balsavo prieš.
1
E. Galvanausko Vyriausybei pavyko išsilaikyti iki naujo Seimo išrinkimo, per jos kadenciją buvo baigti rengti ir priimti svarbiausi įstatymai – pirmoji nuolatinė Konstitucija, sutvarkytos ūkio, finansų, švietimo sistemos.
Laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos, 1922 10 10–11 išrinkus Seimą, 1922 11 13 E. Galvanauskas įteikė prezidentui atsistatydinimo pareiškimą. Seimui nesugebant susitarti ir nesudarant naujos Vyriausybės, atsistatydinimas patvirtintas tik 1923 02 22. Tuo laikotarpiu laikinai dirbanti Vyriausybė tapo Klaipėdos krašto sukilimo (1923 01) iniciatore ir rengėja.
-Galvanausko Vyriausybė; -Galvanausko Kabinetas; -Galvanausko Ministrų Kabinetas; -Septintoji Vyriausybė; -Septintasis Ministrų Kabinetas; -E. Galvanausko Vyriausybė; E. Galvanausko Ministrų Kabinetas
884