Ertebøllės kultūra (Èrtebiolės kultūrà), mezolito pabaigos–neolito pradžios archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 5500–4000 pr. Kr. dabartinėje Pietų Švedijos, Danijos ir Šiaurės Vokietijos teritorijoje. Pavadinta pagal 1919 T. Mathiasseno tirtą Ertebøllės (Danija) gyvenvietę. Susiklostė iš Kongemosės kultūros. Skiriami 3 periodai: ankstyvasis, vidurinis, vėlyvasis. Gyvenvietės dviejų tipų: vasarą kurtos Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse, žiemą – atokiau.
Žmonės gyveno mediniuose lengvos konstrukcijos mažuose pastatuose. Vasarą žvejojo ir medžiojo jūrų gyvūnus (ruonius, jūrų kiaules) bei paukščius, rinko moliuskus; pajūrio gyvenvietėse aptinkami iki 325 × 50 m dydžio ir iki 1,5 m aukščio kiaukutynai. Žiemą vertėsi žvejyba ir medžiokle (medžiojo tauriuosius elnius, stirnas, šernus, stumbrus, lapes, vilkus, ūdras, kiaunes, lūšis, antis, gulbes).
Ertebøllės kultūros gyventojai naudojo titnaginius (trapecinius antgalius, gremžtukus, rėžtukus, grąžtus, peilius, kirvelius ir kita), akmeninius, kaulinius ir raginius (žeberklus, T formos kirvius, kabliukus, strėlių ir iečių antgalius, kaplius, buožes, durklus) įrankius ir ginklus. Iš medžio skobė luotus, gaminosi irklus, indus. Apie 4800 pr. Kr. pradėjo naudoti šiek tiek ornamentuotus indus – smailiadugnes plačiaanges puodynes ir pailgus dubenėlius. Mirusiuosius (sudegintus ir nedegintus) laidojo gyvenvietės teritorijoje ar pastatuose, kiaukutynuose, vandenyje (luotuose), kapinynuose; aptinkama šunų laidojimo vietų. Rasta žmonių bei gyvūnų figūrėlių, gintaro dirbinių.
Ertebøllės kultūros puodas
Šią kultūrą pakeitė piltuvėlinių taurių kultūra.
2674