Piscator Erwin (Ervinas Piskãtoras) 1893 12 17Ulm 1966 03 30Starnberg (Bavarija), vokiečių teatro režisierius, teatro teoretikas. Vienas žymiausių 20 a. vokiečių teatro režisierių, epinio teatro pradininkas (su B. Brechtu). Nuo 1913 Miuncheno universitete lankė meno istorijos, filosofijos ir vokiečių filologijos paskaitas, 1914 vaidino šio miesto rūmų teatre. 1919 Karaliaučiuje įsteigė teatrą Tribunolas, 1920 Berlyne Proletarinį teatrą (veikė iki 1921, pastatė programą Rusijos diena 1920). 1923–24 Centrinio teatro vadovas, 1924–27 teatro Volksbühne (E. Welko Audra virš Gotlando 1927; abu Berlyne) vyriausiasis režisierius. 1927 Berlyne įsteigė savo vardo teatrą (su pertraukomis veikė iki 1932). Spektakliuose E. Tollerio Opa, mes gyvename!, Rasputinas, Romanovai, Karas ir prieš juos sukilusi Liaudis (pagal A. Tolstojų ir P. Ščiogolevą, abu 1927), Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai (1928, pagal J. Hašeką), W. Mehringo Berlyno pirklys (1929) plėtojo dokumentinės dramos žanrą.
Erwin Piscator
E. Piscator. Spektaklio R. Hochhutho Vietininkas scena (1963, iš kairės: Kunigas Riccardo Fontana – Günteris Taboras, Senis – Erhardas Stettneris (sėdi), Gydytojas – Richardas Häussleris, Karlota – Sacha Berger; teatras Freie Volksbühne Vakarų Berlyne)
E. Piscatoras siekė sukurti politinį teatrą, kuris žiūrovams išaiškintų aktualius socialinius ir politinius reiškinius. Spektakliuose taikytas vadinamasis segmentinės gaublio pavidalo scenos principas (vaidyba scenoje derinama su epizodais kino ekrane), gausiai naudota dokumentai, kino filmų ir kronikos kadrai, fotografijos, sudėtingi naujoviški įtaisai, veiksmas plėtojamas keliose vaidybos aikštelėse vienu metu, autoriaus tekstas dažnai keičiamas, siejami išgalvoti ir realūs įvykiai. Nuo 1931 E. Piscatoras gyveno SSRS, 1936–39 Prancūzijoje, 1939–51 Jungtinėse Amerikos Valstijose (1940 Niujorke įsteigė teatro kursus prie Socialinių tyrimų naujosios mokyklos, režisavo spektaklius), nuo 1951 Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 1962–66 teatro Freie Volksbühne Vakarų Berlyne meno vadovas, čia toliau plėtojo dokumentinės dramos žanrą: R. Hochhutho Vietininkas (1963), H. Kipphardto J. Roberto Oppenheimerio byloje (1964), P. Weisso Kvota (1965). Parašė veikalą Politinis teatras (Das politische Theater 1929).
R: Schriften 2 Bde. Berlin 1968.