es (pranc. essai – bandymas), mokslinio pobūdžio literatūrinis kūrinys. Palyginti nedidelės apimties, laisvos formos, dažniausiai rašomas proza, nagrinėjama filosofijos, mokslo, visuomenės, meno reiškiniai ar problemos. Esė paprastai atvirai reiškiamas individualus ir originalus autoriaus požiūris į vieną ar kitą reiškinį bei problemą, nepretenduojama į galutinį sprendimą bei vertinimus, nesiekiama išsamaus temos nagrinėjimo. Dažniausiai vyrauja viena tema, pasitelkiama moksliniam veikalui būdinga loginė argumentacija, naudojami moksliniai duomenų rinkimo ir apdorojimo metodai. Jie papildomi grožinei literatūrai būdingais elementais: meniniais vaizdais, simboliais, asociacijomis, paradoksais, aforizmais, asmeniniais išgyvenimais ir lyrine intonacija. Pagal temos nagrinėjimo pobūdį ir kalbėjimo intonacijas esė užima tarpinę padėtį tarp mokslinio straipsnio ir lyrinės prozos, todėl neturi visuotinai pripažinto apibrėžimo ir vienos klasifikacijos. Ji dažniausiai grindžiama teminiu principu; pagal tai skiriamos biografinės, istorinės, filosofinės, publicistinės, meno kritikos esė. Remiantis šiuolaikiniu esė žanro supratimu, esė galima priskirti nemaža antikos rašytojų ir mąstytojų (Aristotelio, Platono, Plutarcho, Senekos) veikalų, kuriuose ypač iškyla autoriaus asmenybė ir originalus jo požiūris. Esė, kaip savarankiško žanro, pagrindėjais laikomi prancūzų mąstytojas M. de Montaigne’is (Esė / Les Essais 3 knygos 1580–88) ir anglų filosofas F. Baconas (Esė, arba Politiniai ir doroviniai pamokymai / The Essayes, or Counsels Civill and Morall 1512–97). 18–20 a. esė parašė daugelis žymių pasaulio filosofų ir rašytojų: J. Miltonas, B. Pascalis, D. Defoe, J. Swiftas, Voltaire’as, J. W. Goethe, F. R. de Chateaubriand’as, Stendhalis, F. Dostojevskis, F. Nietzsche, O. Wilde’as, T. Mannas, R. Musilis, T. S. Eliotas, A. Camus.
LIETUVIŲ literatūroje esė terminą pirmą kartą 1923 pavartojo B. Sruoga, recenzuodamas J. Savickio novelių knygą Šventadienio sonetai. Nevartodami paties termino, bet esė žanro kanonus atitinkančių kūrinių parašė J. Herbačiauskas, V. Kudirka, J. Tumas‑Vaižgantas, M. Valančius, A. Vienuolis. Literatūrai intelektualėjant esė pradėta specialiai rašyti ir kūrinio žanrą žymėti paantrašte. Reikšmingų esė žanro kūrinių parašė J. Aistis, A. Mackus, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, E. Mieželaitis, B. Raila, T. Sakalauskas, A. Škėma, T. Venclova. Esė ypač suklestėjo 20–21 amžių sandūroje (G. Beresnevičiaus, S. Gedos, D. Kajoko, K. Navako, S. Parulskio, R. Rastausko, R. Tamošaičio knygos).
L: V. Kubilius Esė – esminio galvojimo teritorija / Problemos ir situacijos Vilnius 1990; G. Lukács Die Seele und die Formen: Essays Berlin 1911; R. Champigny Pour une esthétique de l’essai Paris 1967.
293