esperanto

esperánto (esp. turintis viltį), dirbtinė tarptautinė kalba. Viena populiariausių.

Gramatika

Esperanto gramatika nesudėtinga, remiasi 16 taisyklių, leksika – daugiausia romanų (60 %), germanų (25 %), slavų (10 %) kalbų žodžiai. Žodyną sudaro 15 000–20 000 šaknų, iš kurių galima daryti naujus žodžius. Būdinga priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo, laisva žodžių tvarka sakinyje, fonetinė rašyba. Vartojami lotyniški ir kiti rašmenys.

Paplitimas

1954 UNESCO Generalinė asamblėja esperanto pripažino viena svarbių kalbų tarptautiniams ryšiams plėsti. Kasmet vyksta virš 100 įvairių tarptautinių suvažiavimų, kurių pagrindinė kalba yra esperanto. Įvairių šalių (maždaug 119) esperantininkų veiklą koordinuoja Pasaulinė esperantininkų sąjunga (Universala Esperanto-Asocio, UEA; būstinė Rotterdame, 2001 skyrius turėjo 62 šalyse) ir Esperanto akademija (abi įkurtos 1908). Sąjunga kasmet rengia esperantininkų pasaulinius kongresus (pirmasis įvyko 1905 Prancūzijoje, Boulogne-sur-Mer, 88‑asis – 2003 Švedijoje, Göteborge), rūpinasi esperanto dėstymu mokyklose, vadovėlių, žodynų, kitos literatūros leidimu (t. p. vertimais iš kitų pasaulio kalbų į esperanto), leidžia žurnalą Esperanto. Akademija kontroliuoja kalbos ugdymą ir tobulinimą. Esperanto dėstoma kai kurių šalių vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. 1983 R. Seltenas su kitais įkūrė San Marino tarptautinę mokslų akademiją, kurios darbo kalba yra esperanto.

L. L. Zamenhoho vadovėlio Fundamento de Esperanto (1905) viršelis

L. L. Zamenhofas į esperanto išvertė W. Shakespeare’o (1894), J. W. Goethe’s, F. Schillerio, Molière’o (visų 1908), kitų rašytojų kūrinių, verčiami dabartinių autorių veikalai. Havanos, Pekino, Romos, Varšuvos, Vatikano, Vienos ir kitų radijo stotys transliuoja esperanto radijo laidas (pirmoji 1922 iš Londono). Leidžiama virš 100 laikraščių ir žurnalų (pirmasis žurnalas La esperantisto išėjo 1889 Niurnberge).

Istorija

Sukūrė L. L. Zamenhofas (1885 gyveno Veisiejuose). Daktaro Esperanto slapyvardžiu Varšuvoje išleido pirmąjį esperanto vadovėlį su žodynu (Tarptautinė kalba: Įžanga ir pilnas vadovėlis /Lingvo internacia: Antaŭparolo kaj plena lernolibro 1887).

Esperanto Lietuvoje ir išeivijoje

Pirmasis esperanto vadovėlį lietuviams Tilžėje išleido A. Dambrauskas (Mokintuve terptautiškos kalbos Daktaro Esperanto / Lernolibro de la lingvo internacio por Litovoj 1890 ²1904). 1910 įkurta Kauno esperantininkų sąjunga leido periodinį leidinį Kovna esperantisto (1911–13). Seinuose S. Tijūnaitis išleido vadovėlį lietuviams Tarptautinė kalba Esperanto (1912). 1919 įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga (uždaryta 1940, atkurta 1988) leido žurnalą Litova stelo (1914, 1922–26, 1935–40, leidimas atnaujintas 1991). Išleista lietuvių literatūros almanachas Litova almanako (1923), J. Mačernio (1919), A. Klimo (1921 ²1928), A. Poškos (Esperanto raktas 1929 ²1969 ³2003), A. Prapuolenio (1936) esperanto vadovėliai, B. Giedros Pilnas esperanto–lietuvių kalbos žodynas (1936), J. Lazausko knyga Tarptautinė kalba (1937), P. Lapienės vertimai Iš lietuvių poezijos (El litova poezio 1938), Lietuvių liaudies dainos (Litovaj popolkantoj 1939) ir kiti leidiniai. 1926–40 Kauno radijas transliavo laidas esperanto.

esperanto leidiniai, išleisti Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro

1940–57 esperantininkai buvo persekiojami (kaip ir Vokietijoje prieš II pasaulinį karą ar SSRS prieš ir po šio karo). 1947 Vokietijoje P. Andriušis išleido Esperanto kalbos vadovėlį su trumpu žodynėliu / Lernolibro de Esperanto kun vortareto.

Nuo 1959 pradėti leisti esperanto leidiniai ir Lietuvoje: I. Cieškos, J. Petrulio Esperanto kalbos vadovėlis (1959), S. Sabalio Lietuvių–esperanto kalbos žodynėlis (1960), K. Puodėno Esperanto–lietuvių ir lietuvių–esperanto kalbų žodynėlis (1969), L. A. Skūpo Esperanto tarptautinė kalba (1987) ir kiti. 1979 įkūrus SSRS esperantininkų asociaciją, veikė jos Lietuvos skyrius. 1989 Lietuvos esperantininkų sąjunga priimta į UEA. Pradėjo veikti įvairios sekcijos, nuo 2000 atkurta Esperantininkų katalikų sekcija yra Tarptautinės esperantininkų katalikų sąjungos narė. 1993 Kaune įkurti Lietuvos esperantininkų namai, 1999 – Vilniaus skyrius. 2001 apie 1000 gyventojų užsirašė mokantys esperanto (gyventojų surašymo duomenys). Esperanto dėstoma keliose vidurinėse mokyklose, Šiaulių universitete ir Vilniaus universitete (nuo 2002 esperantologija ir interlingvistika). Leidžiama leidiniai esperanto ir lietuvių kalba (originalūs ir vertimai): K. Puodėno Esperanto–lietuvių ir lietuvių–esperanto kalbų žodynas (1988), A. Vaitilavičiaus Esperanto kalbos vadovėlis (1994), G. Degėsio Lernolibro de esperanto / Esperanto kalbos vadovėlis (2001), A. Mekio Esperanto kalbos vadovėlis / Lernolibro de Esperanto (2001), A. Jakšto Svajotojas: Apybraiža apie esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą (2002), P. Jegorovo, A. Urbono Esu Esperanto eilinis (2003). 2003–05 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute veikė esperanto leidybos grupė.

L: P. Čeliauskas Nuo Babelio iki esperanto Vilnius 1989; U. Eco Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje Vilnius 2001; A. Gudavičius Interlingvistikos įvadas Šiauliai 2002; A. Duličenko Pasaulinės kalbos beieškant, arba Interlingvistika visiems Vilnius 2003.

3074