estámpas (pranc. estampe < it. stampa – atspaudas), lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas. Spaudžiamas nuo dažais nuteptos medžio, linoleumo, metalo, kartono, plastiko, stiklo arba kitos formos dažniausiai popieriuje, t. p. kartone, audinyje, kitur. Būna bandomasis (kokybei nustatyti) ir autorinis. Kiekvienas estampas laikomas originalu ir tuo skiriasi nuo tiražinių atspaudų. Iš pradžių estampais vadinti tik vario ir plieno raižiniai, vėliau – ir kita technika atlikti atspaudai. 20 a. ant estampo, be autoriaus parašo ar signatūros, pradėta rašyti kūrinio pavadinimą, atlikimo techniką, datą, eilės numerį ir bendrą atspaudų skaičių. Vakarų ir Vidurio Europos šalyse (išskyrus Prancūziją) nuo 20 a. estampo terminas nebevartojamas.
Istorinė apžvalga
Estampas atsirado 6–7 a. Tolimųjų Rytų šalyse. Pirmasis datuotas estampas – 868 Kinijoje atspausdintas medžio raižinys su simboliniais ženklais. Nuo 14–15 a. religinio turinio estampai pradėjo plisti Europoje. 15 a. pirmoje pusėje grafikai susiformavus kaip savarankiškai dailės šakai, 4 dešimtmetyje vokiečiui J. Gutenbergui pagaminus pirmą spaustuvinį atspaudų presą susidarė sąlygos estampo raidai. Estampo plėtotę skatino reprodukcinė grafika, t. p. apie žymius dailininkus (Rafaelį, Tiziano, P. P. Rubensą, P. Bruegelį vyresnįjį, F. Boucher, A. Watteau) susibūrę raižytojai. Iki 17 a. vyravo medžio raižinio technika atlikti estampai, 17–18 a. – vario raižiniai. Kurta lakštinės grafikos portretų, peizažų, siužetinių kompozicijų ciklai, serijos. 1796 Vokietijoje A. J. Senefelderis išrado litografiją, 1820 Anglijoje Ch. Heathas – plieno raižinius, kurie sudarė galimybę gauti daugiau atspaudų nei nuo vario lentos. 1850 Prancūzijoje pradėta taikyti cinkografija, 20 a. pradžioje pradėti kurti linoraižiniai.
O. Redon. Diena (litografija iš ciklo Sapnai, 1891, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Prie estampo plėtotės prisidėjo M. A. Raimondi (laikomas reprodukcinės grafikos pradininku), 15 a. vokiečių nežinomi dailininkai, t. p. dailininkai M. Schongaueris, A. Düreris, A. Mantegna, A. Pollaiuolo, Rembrandtas, G. B. Piranesi, F. J. de Goya, W. Blake’as, H.‑V. Daumier, G. Doré, E. Munchas. Iki 20 a. žymių dailininkų kūrinius daugiausia raižė ir daugino raižytojai, vėliau (suklestėjus estampui) raižinio atlikimas tapo kūrybinio proceso dalimi (J.‑F. Millet, Ch. F. Daubigny, C. Pissarro, G. Seurat). 20 a. estampų sukūrė belgas F. Masereelis, meksikiečiai L. Mendézas ir A. Beltránas, ispanas P. Picasso, prancūzai H. Matisse’as, R. Dufy, vokiečiai G. Groszas ir K. Kollwitz, amerikietis R. Kentas, italas R. Guttuso, anglas A. Grantas, švedas L. Normanas, norvegas F. Finne ir kiti.
Estampas Lietuvoje
Lietuvoje estampas atsirado 16–17 a. (batalinius ciklus, didikų portretus kūrė dailininkai T. Makowskis, A. Wiedas, M. Flensburgietis, J. Engelhartas, C. Goetke, D. Kustas), jis ypač plėtotas 18 amžiuje. Be portretų ir religinių kompozicijų, plito buitinių ir istorinių vaizdų estampai (dailininkai P. V. Balcevičius, H. Leibovičius, J. Petrauskas, I. Karęga, J. N. Lopacinskis, J. Korsakevičius, M. Čaplinskis, Perlių šeima). 20 a. pradžioje fluorofortų sukūrė M. K. Čiurlionis. 1904 fotografas S. F. Fleury Vilniuje įsteigė cinkografijos įmonę, 20 a. 4 dešimtmetyje sukurti pirmieji linoraižiniai. 20 a. antra pusė – estampo klestėjimo laikotarpis. Prie jo plėtotės prisidėjo dailininkai A. Galdikas, V. Petravičius, J. Kuzminskis, M. Bulaka, V. K. Jonynas, J. Steponavičius, P. Augius, A. Kučas, V. Jurkūnas vyresnysis, V. Ratas-Rataiskis, M. Katiliūtė, D. Tarabildienė, T. Valius, L. J. Paškauskaitė, A. Makūnaitė, L. Lagauskas, V. Kalinauskas, B. Žilytė, R. V. Gibavičius, G. Didelytė, P. Repšys, M. Vilutis, D. Jonkaitytė, D. Gražienė, V. Daniliauskaitė, R. Kepežinskas, E. Kairiūkštytė, K. Grigaliūnas ir kiti.
L: A. M. Hind History of Etching and Engraving from the 15th Century to the Year 1914 New York 1963; F. Eichenberg The Art of Print. Masterpieces. History. Techniques New York 1976.
2972