Estèros knygà, viena Senojo Testamento Istorinių knygų. Pavadinta pagrindinės veikėjos vardu. Parašyta apie 150 prieš Kristų nežinomo autoriaus (spėjama, Mesopotamijoje). 2 a. įtraukta į Biblijos hebrajišką kanoną, jame priskirta Raštų grupei. Apie 78–77 prieš Kristų išversta į senąją graikų kalbą. Esteros knygoje pasakojama, kaip tremtinė Estera tapo Persijos karaliene (1–2) ir su savo globėju Mordechaju suardė didiko Hamano sąmokslą prieš izraelitus (3–6). Sąmokslininką karalius nubaudęs mirtimi, o izraelitams leidęs susidoroti su visais savo priešais (7–8), nuo tada šią pergalę žydai mini per Purimą (9–10). Septuagintoje Esteros knyga buvo papildyta 6 skyriais, jie įtraukti į Vulgatą (Mardochajo sapnas, karaliaus pirmojo įsako nuorašas, Mardochajo ir Esteros maldos, Esteros priėmimas pas karalių, karaliaus antrojo įsako nuorašas ir Mardochajo sapno išsipildymas). Pasakojimas neturi istorinio pagrindo, spėjama, kad galėjo būti inspiruotas izraelitų persekiojimų valdant Antiochui IV Epifanui ir turėjo padrąsinti persekiojamuosius bei paaiškinti Purimo kilmę. Nuo hebrajiškojo originalo skiriasi kai kurių vardų formomis (Ahasveras – Artakserksas, Mordechajas – Mardochajas, Vaštė – Astina). Ekumeniniuose Biblijos leidimuose graikiškasis Esteros knygos variantas priskiriamas Antrojo kanono knygoms. Hebrajiškajame Esteros knygos variante nė karto neminimas Dievo vardas, yra aliuzijų į Apvaizdą (4, 14), neigiamai traktuojamas karaliaus garbinimas (3, 20), užsimenama apie žydų pasninkų ir maldavimų praktiką (9, 31). Graikiškuose intarpuose kreipiamasi į Dievą kaip pasaulio Kūrėją, visagalį ir visažinį visatos Viešpatį. 3–17 amžiuje Esteros knygos siužetai naudoti krikščioniškojoje ikonografijoje, yra kūrinių, kuriuose Estera traktuojama kaip Švč. Mergelės Marijos provaizdis.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919