estètika (gr. aisthētikos – jutiminis), dvasiškai įprasmintos, juslių, emocijų ir kultūrinių konvencijų bei vertybių sankirtoje pasireiškiančios estetinės veiklos, orientuotos į apraišką, išraišką ir pajautą, teorinė interpretacija. Apima estetinių fenomenų kilmės, specifikos, būties, raiškos ir suvokimo analitinius tyrimus bei teorinį aiškinimą, t. p. estetikos supratimą, kurį iš dalies nagrinėja filosofinė estetika. Pagal tyrimų ir interpretacijų paskirtį bei pobūdį skiriama filosofinė (teorinė, deskriptyvinė, normatyvinė) ir empirinė (iš dalies eksperimentinė) estetika, pagal estetinės veiklos savitumus meno šakose – architektūros, literatūros, muzikos, teatro estetika. Yra teminė (technikos, politikos, medicinos, kūno, siaubo, kulinarijos, reklamos, mąstymo, išnykimo, sporto) estetika. Pagal estetinės veiklos arba jos atmainų interpretaciją ir konceptualizaciją filosofinėje ir bendramokslinėse teorinėse sistemose skiriamos estetikos teorinės linkmės (mokslo kryptys) – analitinė, esencialistinė, egzistencialistinė, informacinė, hermeneutinė, fenomenologinė, lingvistinė, metafizinė, semantinė, semiotinė, neomarksistinė, pragmatinė, struktūralistinė, feministinė, sociologinė, psichologinė ir kita estetika. Yra istorinė (antikinė, helenistinė, renesansinė, Šviečiamojo amžiaus, modernistinė, postmodernistinė) estetika ir etninė (anglų, japonų, lietuvių, prancūzų ir kitų tautų) estetika.
ISTORIJA. Senovės Egipte, Indijoje, Kinijoje, Graikijoje (Platonas, Aristotelis, Plotinas) atsirado estetinės minties užuomazgų. Buvo kuriamos estetinį patyrimą nusakančios sąvokos (grožis, bjaurumas, didingumas, katarsis, harmonija, proporcija, tobulumas, tragedija, komedija, šviesa, spindesys, menas, ritmas, poetika, kanonas, mimezė, simbolis, muzika, vaizdas, ženklas ir kita), nagrinėjami objekto ir vaizdo, sukūrimo ir pamėgdžiojimo, meno ir jo interpretacijos santykiai. Viduriniais amžiais buvo detalizuojamas grožio ir meno supratimas, teocentriškus apmąstymus apie metafizinio grožio sąvoką papildė svarstymai apie laisvus ir mechaninius menus, meno išraiškos priemones, naujai traktuojamus ženklo ir reikšmės, meno ir gamtos santykius (Augustinas, Boecijus, Tomas Akvinietis). Renesanso epochos, teigiančios laisvo ir harmoningo žmogaus idealą, estetinių reiškinių interpretacijoms būdinga antropocentrinės tendencijos, estetiškumo sferos autonomiškumas, priešinimasis kanonams bei taisyklėms, menininko kūrybiškumo, kūrėjo fantazijos iškėlimas (G. Pico della Mirandola). Po Renesanso susiklostė dvi estetikos kryptys – normatyvinė racionalistinė (klasicizmo, akademizmo) ir sensualistinė iracionalistinė (baroko, romantizmo, simbolizmo, intuityvizmo). Pirmosios krypties teoretikai – A. C. Batteux (1713–80), N. Boileau, A. G. Baumgartenas, antrosios – A. C. Shaftesbury, H. Home’as (1696–1782), E. Burke’as, vėliau A. Schopenhaueris, B. Croce. Jų teorijos tapo prielaida meno filosofijai susiformuoti. 18 a. viduryje A. G. Baumgartenas veikale Estetika (Aesthetica 2 tomai 1750–58) įvedė estetikos terminą ir pagrindė jos teoriją; pasak jo, estetika yra mokslas apie juslinį pažinimą, jo būdus ir tobulinimo galimybes, apie grožio, didingumo įkūnijimą laisvuosiuose menuose, siaurąja prasme – laisvųjų menų teorija. Nuo 18 a. vidurio ir visą 19 a. plėtojosi klasikinė estetika, kuri vadovavosi vokiečių klasikinės filosofijos nuostatomis. Vyravo filosofinė estetika, dažniausiai laikyta filosofinės sistemos dalimi, daugiausia nagrinėjanti grožio, harmonijos ir estetinio skonio objektyvumo pagrindus, estetinio auklėjimo teoriją bei meno raidos ir estetinio sprendimo aiškinimo problemas. I. Kantas filosofiškai konceptualizavo subjektyviuosius estetinės veiklos aspektus (estetiškumo kilmė – subjektas ir jo jausmai, vaizduotės ir intelekto galių laisvas žaismas). F. W. J. Schellingo ir G. W. F. Hegelio estetika – grožio teorijos ir meno filosofijos sankirta. Nuo F. Nietzsche’s ir S. Kierkegaard’o prasideda neklasikinės estetikos – modernizmo (19–20 a. sandūra ir 20 a. pirma pusė) ir postmodernizmo (20 a. antra pusė) estetikos – raida. 20 a. estetiškumas, tapęs egzistencijos tipu, pajautos manifestacija ir protestu prieš intelektualizmą, suaktualino daugiamatę homo aestheticus problematiką. Buvo gilinama ir plečiama estetinio objekto samprata, meno ir estetiškumo idėja, ieškoma naujų argumentacijos būdų meno specifikai įvardyti, ginami estetinės kūrybos originalumo, bendražmogiškumo postulatai, tiriama Rytų ir Vakarų estetinės minties sąveika ir savitumai, daugiau nagrinėjama estetinio suvokimo kategorija, aptariama estetikos mokslo galimybės, jos statusas, objektas, metodologija bei ryšiai su kitais mokslais, estetikos lingvistinis posūkis (linguistic turn) ir visuotinio tikrovės estetizavimo padariniai. J. Baudrillard’as, J. Derrida, G. Deleuze’as, J. Kristeva, F. Jamesonas, W. Welschas (g. 1946) ir kiti postmodernizmo estetikai, siekdami įveikti logocentrišką racionalumą, pradėjo neigti klasikinei ir modernizmo estetikai būdingą sistemiškumą, sąvokų apibrėžtumą, meno autonomiją, jie teigia teorinį pliuralizmą, būtinumą atsisakyti ženklo–prasmės ryšio stabilumo, nurodo, kad popmenas, performansai, hepeningai gali panaikinti elitinės ir masinės kultūros priešpriešą. Juslinis suvokimas esąs ne logiškumo papildymas, o estetizuotos tikrovės suvokimo būtinybė.
20 a. estetikai turėjo įtakos įvairūs metodai ir kiti mokslai. Nagrinėjant įvairius estetikos objektų aspektus bei estetinės veiklos sritis diferencijavosi estetikos tyrimų tematika, bet išliko dvi gana sąlygiškos, dar 19 a. susiklosčiusios kryptys: taikomieji empiriniai bei analitiniai tyrimai ir interpretacinė, filosofinė estetika. Tiriama vadinamoji estetika iš apačios – psichologinė, empirinė estetika (G. T. Fechneris, R. Frances’as, 1911–86; iš jos kilo meno psichologija) ir vadinamoji estetika iš viršaus, kuri iš dalies sutampa su meno filosofija. Estetinių reiškinių aiškinimas grindžiamas filosofiniais postulatais pratęsiant F. W. J. Schellingo, G. W. F. Hegelio tradiciją (K. Fiedleris, A. Rieglis, R. G. Collingwoodas, T. Adorno, M. Heideggeris). Europos filosofų tyrimus papildė Jungtinių Amerikos Valstijų teoretikai (M. C. Beardsley, 1915–85, A. Danto, J. Dewey, G. Dickie, g. 1926, N. Goodmanas, S. K. Langer, J. Margolisas, T. Munro, 1897–1974, M. Weitzas, 1916–87, ir kiti). Jų teorijose vyrauja meno filosofijos problematika, kuri traktuojama antiesencializmo, antimetafiziškumo požiūriu, kritikuojama tradicinė meno filosofijos teorija. 20 a. antroje pusėje iš sociologinės estetikos susikūrė meno sociologija (C. Lalo, 1877–1953, É. Souriau, 1892–1980, P. Francastelis, A. Hauseris), išryškėjo praktinė, techninė (G. Semperis, J. Ruskinas, W. Morrisas, W. Gropius, H. Meyeris, 1889–1954), eksperimentinė (G. T. Fechneris, A. Moles, H. J. Eysenckas), taikomoji, arba skaitmeninė (G. D. Birkhoffas, 1884–1944, M. Bense, 1910–90, S. Maseris, g. 1938), aplinkos, gamtos, ekologinė (A. Berleantas, g. 1932, G. Böhme, g. 1937, Y. Sepänmaa, g. 1945), apraiškõs (M. Seelis, g. 1954), medijos (F. Rötzeris, g. 1953, R. Schnellis, g. 1943), mąstymo (M. Mamardašvili) estetika ir kitos, daugiau ar mažiau savarankiškos, dažnai susipynusios vienos su kitomis, bet pretenduojančios priklausyti estetikai, disciplinos ar teorijos; jos sugyvena papildydamos viena kitą. Estetika nebepriklauso pažinimą tiriančiai disciplinai, vien tik meno filosofijai, grožio teorijai ir filosofijos sistemos daliai, bet vis daugiau reikšmės teikia pajautos ir jos sandų teorinei interpretacijai. Ji veikiau yra artimų disciplinų (teorijų) šeima – estetologija, kurią vienija visų analitinių ir interpretacinių svarstymų objektas – estetinė veikla ir jos savitumai su juos lemiančia pajautos reikšme; su tam tikromis išlygomis estetika traktuotina ir kaip loginiais ryšiais tarpusavyje susieta atvira teorijų sistema, kurią sudaro teorijos, nagrinėjančios estetiškumo prigimtį, grožį ir kitus pajautos reiškinius bei jų santykį su mąstymu, kalba, prasme ir kultūra, t. p. meną, estetinį suvokimą, estetinių objektų būtį ir paskirtį, estetinio skonio sprendimus, meno autonomiškumą ir kalbinę prigimtį. Estetika nėra vien postmodernistinė, ji plėtojama įvairiomis kryptimis. Estetikos idėjų ir teorijų raidą tiria estetikos istorija.
Lietuvoje estetinės veiklos apraiškų teorinių aiškinimų, artimų normatyvinės estetikos tradicijai, yra M. K. Sarbievijaus 1617–30 parašytuose kūriniuose Apie tobulą poeziją (De perfecta poesi, lietuvių kalba 1954) ir Ž. Liauksmino Iškalbos praktika, arba Retorikos meno dėsniai (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae 1648), K. Kojalavičiaus-Vijūko, K. P. Bogušo, P. K. Bžostovskio, M. Radau ir kitų autorių veikaluose. Buvo sekama Aristoteliu, aptarinėjama ir plečiama antikinių estetikos idėjų panorama, meno specifika, kūrybos ir suvokimo klausimai, mimezės ir meno kūrinio samprata, meno prigimtis ir paskirtis. Vilniaus universitete retorika ir poetika pamažu buvo išplėtotos iki estetikos teorijos, kuri apėmė ir kitas meninės kūrybos sritis, ypač vaizduojamąją dailę. F. N. Golańskio estetikos kursas vis labiau artėjo prie klasicizmo reikalavimų ir meninės kūrybos teorinių apmąstymų. J. Sniadeckis kritikavo romantizmą, plėtojo klasicizmo ir šviečiamąsias idėjas. G. E. Groddeckas paskaitose išsamiai apibūdindavo Aristotelio, Platono, Horacijaus, Cicerono estetikos koncepcijas. Vilniaus universitete veikė Estetikos katedra. Jos vedėjas E. Słowackis rėmėsi ne tik antikinės estetikos autoriais, bet ir A. G. Baumgarteno, Ch. Wolffo veikalais. Pagrindine estetikos kategorija E. Słowackis laikė skonį; estetikos mokslo tikslas – atrasti ir skelbti visuotinius skonio dėsnius ir atskleisti jų įtaką grožio, gėrio, grakštumo ir tobulumo suvokimui. Normatyvinės estetikos tradicijai priešinosi romantikai (A. Mickevičius, vėliau laikraščio Aušra bendradarbiai). 1832 caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą buvo pristabdyta estetikos plėtotė ir profesionalėjimas. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą jo Humanitarinių mokslų fakultete skaityti estetikos kursai. 20 a. pirmoje pusėje estetines idėjas ir koncepcijas skleidė J. Eretas, J. Grinius, A. Jakštas, A. Maceina, V. Mykolaitis-Putinas, S. Šalkauskis ir kiti filosofai, meno ir literatūros kritikai bei tyrinėtojai – J. A. Herbačiauskas, B. Sruoga, V. J. Jakubėnas, J. Keliuotis, K. Korsakas, J. Lindė-Dobilas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, I. Šlapelis. Pasukta nuo normatyvinės į modernistinę estetiką su aiškiais subjektyvumo ir didesnio dėmesio išraiškai akcentais; atstovauta beveik visoms Europoje pasireiškusioms estetikos kryptims ir metodologijoms. Daugiausia nagrinėta grožio teorija ir meno kūryba, meno būtis (estetinė tikrovė) ir specifika bei meno paskirtis. Meno ir grožio teorijos buvo aiškinamos integraliai, tapatinamos su estetika ir interpretuojamos kultūros kontekste (S. Šalkauskis, A. Maceina). Nuosekliai derindamas fenomenologinę estetinio suvokimo analizę su kitais interpretavimo būdais V. Sezemanas įrodė, kad estetikos sėkmingą raidą nulemia filosofinio interpretavimo derinimas su realios estetinės veiklos, estetinio suvokimo tyrimais (knyga Estetika 1970). V. Sezemano koncepcija buvo viena perspektyviausių ir iškiliausių 20 a. estetikos interpretacijų Europoje. Sovietų okupuotoje Lietuvoje iki 7 dešimtmečio estetikos tyrinėjimai ir jų publikacijos buvo varžomos dogmatinės konjunktūros. Tuo laikotarpiu Vakarų pasaulyje savitą postmodernizmo koncepciją išplėtojo Fluxus sąjūdžio teoretikas ir praktikas J. Mačiūnas.
8–9 dešimtmetyje leistos estetikos chrestomatijos (Poetika ir literatūros estetika 2 knygos 1978–89, Grožio kontūrai 1980), teminis leidinys Estetinė kultūra (4 knygos 1981–89; jame spausdinta ir originalių tyrimų), pradėti lietuvių estetikos istorijos tyrinėjimai (A. Andriuškevičius, A. Gaižutis, A. Jurgutienė, J. Mureika, G. Vaitkūnas, P. Veljataga). Išeivijoje estetikos tyrinėjimų paskelbė J. Girnius (Grožis ir menas 21982), A. J. Greimas, V. Kavolis, F. Jucevičius. Lietuvoje reikšmingų estetikos visuotinės istorijos darbų paskelbė A. Andrijauskas, jis pirmasis aprašė Rytų estetikos istoriją ir jos sąvokas. Estetikos istorijos tyrinėjimus lietuvių estetikai naudoja naujoms interpretacinėms galimybėms ir tyrinėjimams motyvuoti, metodologinei ir metodinei įvairovei integruoti ir pateisinti. Mėginama skirti estetiką nuo meno filosofijos (A. Andrijauskas), formuluoti originalią meno specifikos argumentaciją (A. Katalynas). Tyrinėjama estetinių vertybių problematika ir meno kūrybos savitumai (A. Gaižutis), metodologinis estetinės teorijos raidos ir jos interpretacijų sąlygotumas bei jo specifika, prielaidos naujai estetikos sampratai (J. Mureika), semiotiniai meno kūrinio tyrinėjimo principai, grožio teorijos samprata ir estetikos ryšys su meno kritika (K. Stoškus). Iš svarbesnių estetikos tyrinėjimų, atliktų 20 a. antroje pusėje, pažymėtini: A. Andrijausko Meno filosofija (1990), Tradicinė japonų estetika ir menas (2001), V. Daujotytės Literatūros filosofija (2001), A. Gaižučio Menas ir humanizmas (1979), Vaikystė ir grožis (1982), Kūrybinė menininko galia (1989), Kultūros vertybės ir erzacai (1993), Menų giminystė (1998), Meno sociologija (1998), S. Juknevičiaus Eksperimentinė estetika (1994), A. Katalyno Estetinis suvokimas (2003), G. Mažeikio Renesanso simbolinis mąstymas (1998), V. Matonio Muzika. Asmenybė. Kultūra (1991) ir jo parengta antologija Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos (2000), V. Rubavičiaus Postmodernistinis diskursas: Filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas (2003), A. Šliogerio Daiktas ir menas (1988), L. Šepečio Daiktų grožis (1965), Žmogus. Menas. Aplinka (1978), G. Vaitkūno Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys (1987). Estetinei kultūrai reikšmingų publikacijų paskelbė E. Ališanka, A. Andriuškevičius, A. Beinorius, Ž. Jackūnas, A. Jurgutienė, N. Juršėnas, B. Kuzmickas, A. Lozuraitis, I. Mogilnickas, J. Mureika, R. Plečkaitis, L. Poškutė, V. Rubavičius, J. Sasnauskienė, K. Stoškus, A. Sverdiolas, R. M. Vabalaitė, A. Uždavinys ir kiti. Estetikos Lietuvoje raidai didelės reikšmės turėjo vadinamoji menotyrinė estetika. Svarbių veikalų paskelbė: V. Daujotytė, V. Galinis, I. Kostkevičiūtė, K. Korsakas, V. Kubilius, V. Martinkus, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, V. Zaborskaitė ir kiti literatūros tyrinėtojai, architektūrologas V. Mačiulis, menotyrininkai P. Galaunė, I. Korsakaitė, I. Šlapelis, dailininkas J. Vienožinskis, teatrologai I. Aleksaitė, A. Girdzijauskaitė, muzikologai A. J. Ambrazas, J. Bruveris, R. Gudelis, R. Goštautienė, V. Landsbergis ir kiti, įvairias meno sritis tyrinėję mokslininkai.
L: V. Drėma Estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 / Problemos 1977–78 nr. 20–22; J. Mureika Lietuvių materialistinė estetika 1900–1940 Vilnius 1981; A. Andriuškevičius Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 Vilnius 1989; A. Andrijauskas Grožis ir menas: Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija Rytai–Vakarai (1995); W. Tatarkiewicz Historia estetyki Warszawa 3 t. 1960–67; G. Vajtkunas Očerk razvitija ėstetičeskoj mysli v Litve Vilnius 1972; W. Jung Von der Mimesis zur Simulation: Eine Einführung in die Geschichte der Ästhetik Hamburg 1995.
384