estètika Lietuvojè
Estetika Lietuvoje 16–19 amžiuje
Estetikos elementų atsirado 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklose skaitytose poetikos, retorikos, muzikos teorijos paskaitose – pirmieji estetines idėjas dėstė P. Fabricijus, D. Dymus, T. Zdelaričas, J. Hejus. Vilniaus universitete estetika dėstyta nuo jo įkūrimo 1579. Renesanso estetikai būdingas skatinimas sekti antikos meno pavyzdžiais ryškus M. Husoviano, Mykolo Lietuvio, P. Roizijaus, J. Radvano, A. Rotundo, M. Strijkovskio veikaluose. Pirmieji estetinės veiklos apraiškų originalūs teoriniai aiškinimai Lietuvoje pasirodė 17–18 a., Renesanso ir Baroko epochų sandūroje, ir buvo artimi normatyvinei estetikai: M. K. Sarbievijaus 1617–30 parašyti veikalai Apie tobulą poeziją (De perfecta poesi) ir Apie aštrius ir šmaikščius posakius (De acuto et arguto), Ž. Liauksmino Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae 1648), t. p. K. Kojalavičiaus-Vijūko, K. P. Bogušo, K. P. Bžostovskio, M. Radau ir kitų autorių veikalai. Buvo sekama Aristoteliu, laikomasi tomizmo principų, aptarinėjamos antikinės estetikos idėjos, meno specifikos, kūrybos ir suvokimo klausimai, mimezės ir meno kūrinio samprata, meno prigimtis ir paskirtis, mėginama apibūdinti meno šakų savitumus, jų tikrovės imitavimo specifiką ir atliekamas funkcijas. Grožis sietas su aiškumu, darna, menas laikytas gamtos imitacija, priešintasi baroko meno emocingumui ir pompastikai, propaguota meninės išraiškos dailumas, taurumas ir išradingumas, buvo aprašomi užsienio šalių meno kūriniai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje susidomėta lietuvių tautosaka, joje imta ieškoti estetinio pagrindo savitam lietuviškam žodiniam menui kurti, atkreiptas dėmesys į lietuvių kalbos grožį, dideles poetinės išraiškos galimybes. K. G. Milkus lietuvių kalbos gramatikos Lietuvių kalbos mokslo pradmenys (1800) priede Trumpas lietuvių poezijos įvadas vienas pirmųjų svarstė apie lietuvių pasaulietinę poeziją, poetui kėlė reikalavimus būti talentingam ir žinoti poetikos taisykles. Remdamasis J. G. Herderiu, M. L. G. Rėza lietuvių liaudies dainas aprašė kaip estetinę vertybę, liaudies meno ypatybėmis laikė gyvenimo tiesą, natūralumą ir paprastumą.
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje suintensyvėjo estetikos plėtotė Vilniaus universitete. Įsteigtos Literatūros ir retorikos, Architektūros, Piešimo ir tapybos, Skulptūros, Grafikos katedros, jų profesoriai paskaitose nagrinėjo grožio prigimties, meno specifikos, estetinio skonio ir suvokimo, vaizduotės klausimus. Retorika ir poetika ilgainiui buvo išplėtotos į estetikos teoriją, kuri apėmė ir kitas estetinės veiklos ir meninės kūrybos sritis, daugiausia vaizduojamąją dailę. F. N. Golańskis estetikos kursą priartino prie klasicizmo reikalavimų ir meninės kūrybos teorinių apmąstymų. Jis teigė, kad meno uždavinys yra mokyti, šviesti, jaudinti, patraukti, suteikti malonumo, padėti bendrauti, reikšti mintis ir jausmus. Menininkas turi mokytis iš gamtos, kūrybai svarbu tiesa, protas, jausmai, vaizduotė, įgimti gabumai ir skonis. J. Sniadeckis kritikavo romantizmą, plėtojo klasicizmo ir šviečiamąsias idėjas, aptarė proto, jausminių išgyvenimų reikšmę, talentą, skonį, vaizduotę. Pasak jo, tik mokslas gali atskirti tikrą, gilų grožį nuo reliatyvaus gražumo. G. E. Groddeckas išsamiai aptarė Aristotelio, Platono, Horacijaus, Cicerono estetikos koncepcijas, pabrėžė poetinio įkvėpimo, vaizduotės, išmonės svarbą, skleidė grožio ir tiesos vienovės idėją. Derindamas klasicizmo ir romantizmo estetikos elementus L. Borovskis siekė sukurti universalią estetiką. Jis pabrėžė grožio subjektyvųjį aspektą, nurodė grožio ryšį su jausmais ir vaizduote, grožio reiškimosi svarbiausia sritimi laikė kūrinio formą. Vilniaus universiteto Estetikos katedros vedėjas E. Słowackis rėmėsi antikinės estetikos autoriais, A. G. Baumgarteno, Chr. Wolffo veikalais. Pasak E. Słowackio, estetika, arba mokslas apie gerą skonį, remiasi gamtoje ir dailės kūriniuose pamatytais grožio reiškiniais. Estetikos tikslas – atrasti ir skelbti visuotinius skonio dėsnius, atskleisti jų įtaką grožio, grakštumo, gėrio ir tobulumo suvokimui. Tik proto ir išgyvenimų patirtimi pagrįstas ištobulintas skonis geba skirti grožio atmainas. Normatyvinės estetikos tradicijai priešinosi romantikai (A. Mickevičius), vėliau – laikraščio Aušra bendradarbiai. 1832 Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą buvo pristabdyta estetikos plėtra ir profesionalėjimas. Estetines idėjas skelbė rašytojai, menininkai. J. Biliūnas formulavo realizmo estetikos principus, kritikavo natūralizmo apraiškas mene, M. K. Čiurlionis pabrėžė liaudies meno estetinę vertę, kėlė profesionaliojo meno problemas.
Estetika Lietuvoje 1900–1940
20 a. pirmoje pusėje pradėta itin sparti pasaulinės estetikos recepcija ir originalūs estetikos problemų tyrinėjimai. Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose buvo dėstomas estetikos kursas. Estetines idėjas ir koncepcijas skleidė J. Eretas, J. Grinius (Grožis ir menas 1938), A. Jakštas (Dambrauskas), A. Maceina, V. Mykolaitis-Putinas, S. Šalkauskis, Vydūnas ir kiti, t. p. meno ir literatūros kritikai – J. Baltrušaitis (sūnus), J. A. Herbačiauskas, V. Jakubėnas, J. Keliuotis, K. Korsakas, J. Lindė-Dobilas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, B. Sruoga, I. Šlapelis, J. Vienožinskis ir kiti. Pasukta nuo normatyvinės į modernizmo estetiką su aiškiais subjektyvumo ir didesnio dėmesio išraiškai akcentais. Atstovauta beveik visoms Europos estetikos kryptims ir metodologijoms, nagrinėtos avangardinio meno apraiškos, beveik nesidomėta praktinės (techninės) estetikos ir dizaino problematika. Daugiausia nagrinėta grožio teorija, meninės kūrybos, meno būties, estetinės tikrovės ir specifikos, meno funkcijų ir paskirties, meno tautiškumo problemos. Ryškus Jaunosios Lenkijos sąjūdžio idėjų poveikis. Meno ir grožio teorijos aiškintos integraliai, dažniausiai tapatintos su estetika interpretuojant jas kultūros filosofijos kontekste (S. Šalkauskis, A. Maceina). A. Jakštas (Dambrauskas) meninės kūrybos kriterijumi laikė grožį, suderintą su krikščioniškaisiais idealais, meno kritikoje laikėsi konservatyvių pažiūrų. Nuosekliai derindamas fenomenologinę estetinio suvokimo analizę su kitais interpretavimo būdais V. Sezemanas parodė, kad estetikos sėkmingą raidą lemia filosofinio interpretavimo derinimas su realios estetinės veiklos, estetinio suvokimo tyrimais (svarbiausias veikalas – Estetika, išleistas 1970). M. Geigerio ir R. Ingardeno teorijoms artima V. Sezemano koncepcija buvo viena perspektyviausių bei iškiliausių 20 a. Europos estetikos interpretacijų ir padarė didelę įtaką Lietuvos estetikai.
Estetika Lietuvoje 1940–1990
Lietuvos estetikos raidą pristabdė SSRS okupacija. Dėl sovietinės valdžios ideologinės ir fizinės prievartos (V. Sezemanas buvo nuteistas kalėti už klasinio požiūrio nesilaikymą) okupacijos pirmąjį dešimtmetį jokių svarbesnių estetikos tyrinėjimų nebuvo, nors estetika dėstyta visose aukštosiose mokyklose; trūko ir specialistų. Po J. Stalino mirties sušvelnėjus režimui mokslininkai surado būdų formaliai patenkinti konjunktūrinius reikalavimus neprarandant tiriamų problemų teorinės vertės. Su pasaulio estetinių teorijų įvairove supažindino chrestomatiniai leidiniai Poetika ir literatūros estetika (sudarė V. Zaborskaitė, 2 knygos 1978–89), Grožio kontūrai (sudarė B. Kuzmickas, 1980), teminis leidinys Estetinė kultūra (4 knygos 1981–89; jame spausdinta ir originalių tyrimų); taip plačiai nemarksistinės estetikos koncepcijos buvo pateiktos pirmą kartą visoje SSRS. Nepaisant ideologinių trukdymų, pradėti lietuvių estetikos istorijos tyrinėjimai (A. Andriuškevičius, A. Gaižutis, A. Jurgutienė, J. Mureika, G. Vaitkūnas, P. Veljataga, O. Žukauskienė ir kiti). Išeivijoje estetikos problemas tyrinėjo J. Grinius, J. Girnius, A. J. Greimas (Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis 1991), V. Kavolis (Meninė išraiška: sociologinė analizė / Artistic Expression: A Sociological Analysis 1968, Istorija meno požiūriu: meno žydėjimo laikotarpių socialinė dinamika / History on Art’s Side: Social Dynamics in Artistic Efflorescences 1972), F. Jucevičius ir kiti. Fluxus sąjūdžio teoretikas ir praktikas J. Mačiūnas plėtojo savitą postmodernizmo koncepciją.
Estetika Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę estetikos visuotinės istorijos reikšmingų darbų paskelbė A. Andrijauskas, A. Gaižutis, Ž. Jackūnas, V. Rubavičius ir kiti. A. Andrijauskas veikale Grožis ir menas: estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija. Rytai–Vakarai (1995) pirmasis iš lietuvių estetikų aprašė Rytų estetikos istoriją, jos sąvokas ir idėjas, papildė lyginamuosius tyrinėjimus. A. Gaižučio veikale Estetika tarp tobulumo ir mirties (2004) pateikta estetikos idėjų istorijos apžvalga, analizuojama postmodernizmo estetika. Estetikos istorijos tyrinėjimai lietuvių estetikų taikomi naujoms interpretacinėms galimybėms ir tyrinėjimams motyvuoti, t. p. siekiant integruoti metodologinę ir metodinę įvairovę, iškelti ir formuluoti teorines problemas, besikeičiančius estetikos uždavinius; tai rodo Lietuvos estetikos konceptualią brandą. Estetikos teorijoje vyrauja metodologinė problematika, įvairių teorinių prieigų paieškos. Siekiama konceptualiai skirti estetiką ir meno filosofiją, plėtoti komparatyvistinę estetiką, nagrinėti kultūrologijos, estetikos ir civilizacijų teorijos sąveikas, atsiriboti nuo eurocentristinių klasikinės metafizinės Vakarų estetikos nuostatų, į europinę kultūrą integruoti neeuropinių tautų estetines vertybes, kurti universalesnį požiūrį į estetikos istoriją ir į dabartinę postmoderniąją estetiką, kurioje glaudžiai sąveikauja įvairių civilizacijų estetinės vertybės, simboliai ir idealai (A. Andrijauskas), formuluoti originalią estetinio suvokimo ir meno specifikos argumentaciją (A. Katalynas). Tyrinėjama estetinių vertybių problematika ir meninės kūrybos savitumai, estetinio ugdymo, postmodernizmo estetikos interpretacinės problemos (A. Gaižutis), meno epistemologijos ir prasmės santykiai (Ž. Jackūnas), meninio ugdymo teorinės, metodinės ir edukologinės problemos (V. Matonis), estetikos raidos ir jos interpretacijų metodologinis sąlygotumas ir jo specifika, prielaidos naujai estetikos sampratai, galimam estetikos tapimui estetologija (J. Mureika), prieštaringas filosofinės hermeneutikos ir dekonstrukcijos giminingumas pabrėžiant meno ir estetikos svarbą šiuolaikinei filosofijai ir dvasinei kultūrai (V. Rubavičius), meno kūrinio tyrinėjimo semiotiniai principai, estetiškumo ir grožio teorijos samprata, estetikos ryšys su meno kritika (K. Stoškus). Sprendžiamos asmenybės ir tautos estetinės kultūros, kvalifikuotų specialistų rengimo ir švietimo sistemos problemos, atsižvelgiant į svarbių estetikos sąvokų istorines ir teorines interpretacijas, t. p. kitos problemos. Lietuvos estetikos tyrimų centras, vienijantis įvairių mokslo institucijų estetikos specialistus, yra Lietuvos kultūros tyrimų institutas (Kultūros, filosofijos ir meno institutas).
Svarbesni 20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios estetikos teorijos ir istorijos veikalai
Svarbesni šio laikotarpio estetikos veikalai: L. Šepečio Daiktų grožis (1965), Žmogus. Menas. Aplinka (1978), Modernizmo metmenys (1982), G. Vaitkūno Estetinės minties raidos Lietuvoje apybraiža (1972, rusų kalba), Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys (1987), A. Gaižučio Menas ir humanizmas (1979), Vaikystė ir grožis (1982), Kūrybinė menininko galia (1989), Kultūros vertybės ir erzacai (1993), Menų giminystė, Meno sociologija (abu 1998), Žvilgsnis (2001), J. Mureikos Lietuvių materialistinė estetika 1900–1940 (1981), Pajaustos mintys: Estetikos virsmas estetologija (2006), A. Šliogerio Daiktas ir menas: du meno kūrinio etiudai (1988), A. Andriuškevičiaus Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940 (1989), A. Andrijausko Meno filosofija (1990), Tradicinė japonų estetika ir menas, Lyginamoji civilizacijos idėjų istorija (abu 2001), Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (2004), V. Matonio Muzika. Asmenybė. Kultūra (1991), Moksleivių meninių nuostatų formavimas (su kitais, 2003), S. Juknevičiaus Eksperimentinė estetika (1994), G. Mažeikio Renesanso simbolinis mąstymas (1998), V. Daujotytės Literatūros filosofija (2001), Literatūros fenomenologija (2003), A. Katalyno Estetinis suvokimas (2003), V. Martinkaus Literatūra ir paraliteratūra (2003), V. Rubavičiaus Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas (2003), Ž. Jackūno Menas – prasmė – pažinimas (2004), L. Poškaitės Estetinė būtis daoizme (2004), O. Žukauskienės Meno formų metamorfozės (2007). Estetinei kultūrai ir estetinės veiklos įvairiems aspektams reikšmingų veikalų paskelbė kultūrologai, vadinamosios menotyrinės estetikos atstovai, gyvenimo ir kultūros humanizavimo ir estetinimo šalininkai: D. Sauka (Tautosakos savitumas ir vertė 1970), E. Ališanka (Vaizdijantis žmogus: sacrum sklaida kultūroje 1998), A. Jurgutienė (Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo 1998), D. Striogaitė (Avangardizmo sūkuryje 1998), R. Guzevičiūtė (Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.) 2000), R. Gudelis (Chorinis menas lietuvių tautos kultūroje 2001), V. Kinčinaitis (Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė 2001), D. Šiaulytienė (Projektų metodas meniniame ugdyme 2001), A. Vilkelienė (Ypatingųjų vaikų integruotas muzikinis ugdymas 2003), R. Brūzgienė (Literatūra ir muzika: paralelės ir analogai 2004), A. Samalavičius (Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje 2004). Su įvairių meno šakų teorinėmis problemomis susijusias estetikos problemas nagrinėja menotyrininkai, muzikologai, literatūrologai, architektūrologai, teatrologai (G. Bačiauskaitė, J. Černevičiūtė, V. Jaskūnas, Ž. Gaižutytė-Filipavičienė, R. Goštautienė, A. Kapočiūtė, D. Karatajienė, S. Mostauskis, E. Stankevičius, A. Tereškinas, P. Veljataga), filosofai (A. Beinorius, N. Juršėnas, B. Kuzmickas, A. Lozuraitis, K. Stoškus, A. Sverdiolas, R. M. Vabalaitė, A. Uždavinys) ir kiti. Lietuvos estetikos tyrinėjimai ir interpretacijos plėtojama įvairiomis kryptimis, dažniausiai krypstama į estetologiją – įvairių prasmių steigties pajautos būdu tyrinėjimus. Išleistos estetikos antologijos Estetikos istorija. Antologija: Senovės Rytai, Antika (sudarė A. Andrijauskas, 1999), Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos (sudarė V. Matonis, 2000). Lietuvos kultūros tyrimų institutas leidžia serijas Estetikos studijos (nuo 2003 išėjo 2 knygos), Estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimai (nuo 2005 išėjo 4 knygos, sudarė A. Andrijauskas). Apie 30 specialistų rengia Estetikos enciklopediją (projekto vadovas J. Mureika). Lietuvos estetikų straipsniai publikuojami žurnaluose Filosofija. Sociologija, Kultūros barai, Logos, Metai, Menotyra, Problemos ir kituose. Veikia Lietuvos estetikų asociacija (įkurta 1988, prezidentas A. Andrijauskas), rengiamos kasmetinės jos konferencijos.
384
V. Sezemano veikalo Estetika (išleistas 1970) antraštinis lapas