estètinė kultūrà. Yra individo ir visuomenės estetinė kultūra. Individo estetinė kultūra yra dvasinis gebėjimas pajusti, suvokti, išgyventi estetinę kalbą, suprasti, vertinti, tausoti ir kurti estetines vertybes, susikurti prasmes per pajautą. Siekiama išsiugdyti ir lavinti būtinas estetinei veiklai dvasines galias: jautrumą grožio, meilės, gėrio, meno, tiesos ir kitų vertybių pajautai, žmogaus atjautai. Dvasinės galios yra estetinės kūrybos ir estetinio suvokimo prielaida, kuri garantuoja estetinio patyrimo kaip vertybės išsaugojimą ateities kartoms. Individo estetinė kultūra ugdoma remiantis emocionalumu ir jusliniais gebėjimais, plečiama ir turtinama asmeninė dvasinių pajautų patirtis visose gyvenimo ir veiklos srityse. Asmens estetiniams gebėjimams ugdyti svarbus visuomenės estetinis patyrimas, išreikštas kultūroje (ypač meno šakose). Tiesioginės ir konkrečios išgyvenimų ir kitų pajautų patirties negali pakeisti vien teorinis estetinės veiklos ir vertybių supratimas bei žinojimas. Visuomenės estetinę kultūrą sudaro: gamtos, technikos, gamybos, buities ir žmonių bendravimo estetinis įsisavinimas (kuris yra realizuota pajauta, užkoduota specifine kalba ir įgijusi sudaiktintą, suvokiamą, supratimui atvirą ir palankią reikšmę, t. y. visa medžiaginė ir dvasinė visuomenės kultūra žvelgiant į ją pajautos, komunikacijos ir vertybiškumo aspektais) ir meno pasaulis su institucijų sistema – teatrais, muziejais, menininkų profesionalų rengimo ir mokymo centrais, meno ir kitų estetinių vertybių funkcionavimo visuomenėje komunikacinėmis priemonėmis (radiju, televizija, internetu ir kitomis). Visuomenės estetinės kultūros sričiai priskiriama ir estetinės veiklos teorinė refleksija, įgavusi estetikos mokslinių tyrinėjimų ir filosofinių interpretacijų išraišką bei tapusi estetinės veiklos teorine savivoka. Individo ir visuomenės estetinė kultūra yra susijusios, lemia viena kitos raidą ir būseną.
384