estetològija (gr. aisthēsis – pajauta + logos – mokslas), humanitarinių disciplinų ir teorijų, tiriančių ir interpretuojančių pajautą, jos sandus ir santykius su prasmėmis, kalba, mąstymu, vertinamąja ir pažintine veikla, visuma. Estetologiją sudarančias teorijas vienija siekis paaiškinti prasmių steigtį pajautos būdu ir šios steigties sąlygas. Estetologija aiškina pajautą kaip estetinės veiklos konstruktyvų pagrindą, tyrinėja ją tarpdalykiniu, integruojančiu požiūriu kaip dvasinę galią, egzistencinį įvykį, kuris patiriamas per konkrečių pajautos sandų įvairovę. Nagrinėja teorines, pedagogines ir praktines dvasingumo ir kūrybiškumo ugdymo problemas, formuoja humanitarinio lavinimo, savivokos ir savikūros strategiją. Estetika, tapusi savarankiška disciplina, daugiausia nagrinėjo estetiškumo, pajautos pažintinius aspektus, grožio, formos, meno filosofijos problemas. Ilgainiui I. Kanto, R. H. Lotze’s, F. Brentano, H. Coheno, W. Dilthey, F. Nietzsche’s, H. Bergsono, E. Husserlio, M. Schelerio, M. Merleau-Ponty, H.-G. Gadamerio, A. J. Greimo, W. Welscho ir kitose teorijose įsivyravo idėja, kad pajauta yra vertybinės patirties svarbiausia sąlyga, o kiekviena išgyventa patirtis gali turėti estetiškumo reikšmę. Estetologijos raidos uždaviniai – suprasti pajautos santykius su kalba, mąstymu, vaizduote, menu, žaidimu, dizainu, retorika, politika, religija ir kita, nustatyti pajautos sąvokos apimtį.
L: J. Mureika Pajaustos mintys: Estetikos virsmas estetologija Kaunas 2006.
384