estèzė (gr. aisthēsis) pajautà, estetikoje viena svarbiausių žmogaus dvasinių galių. Greta mąstymo, valios, tikėjimo, vaizduotės, kalbos, atminties ir prasmės, estezė įsišaknijusi biologinėje, socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje asmenybės prigimtyje. Estezė leidžia skirti vertybes nuo ne vertybių. Su instinktais, vertybėmis, mąstymu, reikšmėmis, kalba ir prasmėmis estezė susijusi nevienareikšmiškai, todėl jos samprata turi daug interpretacijų (pavyzdžiui, vokiečių estetologas W. Welschas (g. 1946) pažymi, kad estezės išraiška gali turėti jutimo ir suvokimo, jausmo ir pažinimo, sensacijos arba juslinio stebėjimo prasmę). Pajautas galima suskirstyti į tris tipus: ekstrasensorinio, juslinio ir somatinio pajautimo; emocijų, jausmų, aistrų ir nuotaikų išgyvenimo pajautimo; intelektinės mokslinės intuicijos, kultūrinių konvencijų bei filosofinės įžvalgos pajautimų. Pajautimus realizuoja žmogus kaip tų įvykių ir situacijų, kurios susijusios su subjekto egzistavimo būdu – veikla, autorius ir dalyvis. Pajauta yra prasmių suteikimo būdas. Estezė, kaip ir mąstymas, žymi egzistencines būsenas, bet ji turi reiškimosi dėsningumus, skirtingus nuo mąstymą reguliuojančių logikos dėsnių ir principų. Kaip pajautos teorinis apmąstymas, taip ir įvairių mąstymo būdų bei rezultatų pajauta yra visiškai pateisinama dvasinė veikla. Estezės teorinės sampratos negalima grįsti tik grožio teorija ar meno sritimi, arba tik estetinės kalbos elementu – forma, arba vienu kalbėjimo būdų – tekstu. Estezė yra ikikalbinės kilmės, ji tik iš dalies išreiškiama žodžiais ir logiškai suvokiama. Pajautų raiška mene yra specialus atvejis, nes čia jos įgyja sąlygišką, fiktyvų pobūdį. Estezės samprata, būdama neatsiejamai susijusi su ženklinės išraiškos sąvoka, turi būti pagrįsta tikrų, realių, betarpiškų pajautimų analize, nes tik ji paaiškina, kodėl menas yra įmanomas, kokios jo kilmės sąlygos ir prielaidos, kokia meno paskirtis ir prigimtis. Estetinis, t. y. pajautimais grindžiamas, suvokimas yra pajautų sanpyna, todėl postmodernizmo kultūroje vis daugiau į estezę orientuojama tiek teorinė, tiek praktinė pasaulio rekonstrukcija ir interpretacija. Estezė, pasireiškianti kaip tiesos vertingumo įžvalga ir humaniškų vertybių įprasminimo bei įasmeninimo būdas, savo pozityviais komponentais (meile, grožiu, pagarba, atjauta, tolerancija, padorumu, savikritiškumu, laime, bendravimo džiaugsmu ir kitais), yra kūrybos, dialogo ir visos pozityvios veiklos esminė prielaida.
L: K. Barch, P. Gente Aisthesis. Wahrnehmung heute oder Perspektiven einer anderen Ästhetik Leipzig 61998.
384