Èstijos gamtà
Estijos gamtinis žemėlapis
Krantai
Kranto linijos ilgis 685 kilometrai. Vakariniai ir šiaurės vakariniai krantai labai vingiuoti, daug įlankų (Pärnu įlanka, Matsalu, Haapsalu, Pakri, Laheperės, Talino, Muugos, Kolgos, Haros, Eru), šiaurės rytiniai – mažai vingiuoti (Kundos, Narvos įlanka).
Pakri pusiasalio klifas
Šiaurėje daug pusiasalių: Pakri, Suurupi, Viimsi, Jumindos, Pärispea, Vergi. Vakaruose krantai žemi, smėlėti, vietomis akmeningi, šiaurėje – status skardis Glintas. Estijai priklauso 1521 sala. Didžiausios salos – Saaremos (2671 km2), Hiiumos (989 km2), Muhu (200 km2), Vormsi (93 km2) – ir daug mažesnių salų Baltijos jūroje sudaro Vakarų Estijos salyną. Suomijos įlankos didžiausia sala – Naissaaras (19 km2). Bendras salų plotas apie 4200 km2 (9,3 % Estijos teritorijos). Didesni sąsiauriai: Irbės sąsiauris (tarp Saaremos salos ir Latvijos), Kihnu (tarp Kihnu salos ir žemyno), Soelos (tarp Saaremos ir Hiiumos salų), Hari (tarp Hiiumos ir Vormsi salų), Mažasis (tarp Saaremos ir Muhu salų), Didysis (tarp Muhu salos ir žemyno). Hari ir Didysis sąsiauriai dar vadinami vienu Muhu (Muhu sąsiauris) vardu.
Pietų Estijos kraštovaizdis
Reljefas
Didesnė Estijos teritorijos dalis – žemuma (vidutinis aukštis 50 metrų). Paviršius žemėja iš pietryčių į šiaurės vakarus. Žemumos: Pärnu, Vakarų Estijos žemuma, Šiaurės Estijos pajūrio, Peipaus. Estijos šiaurėje – Pandiverės aukštuma (didžiausias aukštis 166 m, Emumägi kalnas), į pietryčius nuo Võrtsjärvo ežero – Otepää aukštuma (aukštis iki 217 m), Karulos (aukštis iki 137 m), Haanjos aukštuma (318 m, Suur Munamägi kalnas – aukščiausias Estijoje), į vakarus nuo Võrtsjärvo ežero – Sakalos aukštuma (aukštis iki 144 metrų). Vidurinę dalį užima Vidurio Estijos lyguma. Tarp Peipaus žemumos ir Tartu miesto nutįsusi Ugandi plynaukštė. Į vakarus nuo Pandiverės aukštumos yra Harju, į rytus – Viru plynaukštės, kurios šiaurėje baigiasi Glintu. Saaremos salos vakarinę dalį užima Vakarų Saaremos aukštuma (aukštis iki 53 m, Viidumägi kalnas).
Haanjos aukštumos kraštovaizdis
Šiaurinėje ir vidurinėje dalyse vyrauja ledynų pakraštinių darinių reljefas, yra ozų ir drumlinų. Pietinėje dalyje – moreninės kalvos ir keimai, zandrų laukai, daug ežerų.
Geologinė sandara
Pangos klifas (Saaremaa)
Estija yra Rytų Europos platformos šiaurės vakaruose (Baltijos skydo pietiniame ir Baltijos sineklizės šiauriniame šlaite). Platformos kristalinis pamatas (šiaurėje jis slūgso iki 110 m gylio, pietuose – iki 600 m) sudarytas iš labai dislokuotų archėjaus ir proterozojaus gneisų, migmatitų, kristalinių skalūnų, kvarcitų ir granitų. Kristalinį pamatą dengia monokliniškai slūgsančios nuosėdinės uolienos. Kambro metu kaupėsi smėlis, aleurolitas ir molis. Ordoviko apatiniai sluoksniai sudaryti iš smiltainių ir diktioneminių skalūnų. Ordoviko ir silūro metu kaupėsi klintis, mergelis, dolomitas, vidurinio ordoviko – degieji skalūnai, apatiniame ir vidurinio devone – smiltainiai pakaitomis su aleurolitu, moliu ir mergeliu. Estijos pietryčiuose slūgso viršutinio devono uolienos (klintis ir dolomitas). Kvartero metu kaupėsi ledyninės, jūrinės, ežerinės ir aliuvinės nuogulos. Ordoviko ir silūro nuogulos atsidengia stačiuose Suomijos įlankos krantuose.
Daug meteoritinių kraterių.
Kaali ežeras impaktiniame krateryje (Saaremos sala)
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Metinė vidutinė temperatūra nuo 4 °C (rytuose) iki 6 °C (vakaruose). Sausio temperatūra rytuose nuo –6 iki –7, Vakarų Estijos salyne nuo –2 iki –4 °C; liepos temperatūra 16–17 °C. Aukščiausia užregistruota temperatūra 35,6 °C (1992), žemiausia –43,5 °C (1940).
Kritulių vidutiniškai 568 mm, šiaurėje – 670 mm per metus (daugiausia vasaros pabaigoje, mažiausia vasarį ir kovą). Vegetacijos laikotarpis 180–190 dienų. Orai dažnai keičiasi. Žiemą sninga nuo 50 (rytuose) iki 70 parų (vakaruose). Sniegas išsilaiko 100–120 parų.
Vidaus vandenys
Upių tinklas tankus (0,2 km/km2), tačiau upės trumpos ir nevandeningos. Estijos upės priklauso 4 baseinams: Peipaus ežero (apie 38 % visų Estijos upių nuotėkio, įskaitant Narvos upę), Rygos įlankos (32 %), Suomijos įlankos (21 %), Vakarų Estijos salų (9 %). 420 upių ilgesnės kaip 10 kilometrų.
Ilgiausios upės: Emajõgi (184 km), Pärnu (144 km), Põltsamaa (135 km), Pedja (122 km), Keila (116 km), Kasari (112 kilometrų). Estijos ir Rusijos valstybine siena teka Narva (jungia Peipaus ežerą su Suomijos įlanka). Upės būna užšalusios gruodžio–balandžio mėnesiais. Per pavasario potvynius vanduo pakyla 0,5–3 m nuo vasaros vidutinio lygio. Apie 1200 ežerų, didesnių kaip 1 ha (jie užima apie 4,7 % šalies teritorijos), daugiausia Otepää aukštumoje ir Haanjos aukštumoje. Dauguma ežerų yra ledyninės kilmės, vakariniame ir šiauriniame pakraštyje – reliktiniai. Didžiausi ežerai: Peipaus (3555 km2, iš jų 1529 km2 Estijoje) ir Võrstjärvo (270 km2). Per Peipaus ežerą eina Estijos ir Rusijos valstybinė siena. Saaremos saloje yra Suurlahto ežeras.
krioklys Keilos upėje
Kuremos ežeras
Dirvožemiai
Estijos šiaurės rytuose, šiaurės vakaruose, vakaruose, Saaremos ir Hiiumos salose vyrauja šlynžemiai, yra durpžemių (pelkėtose vietovėse), rudžemių (Saaremos salos vidurinėje dalyje, Raplos apylinkėse), kalkžemių (į vakarus nuo Talino), pradžiažemių (Haapsalu, Virtsu, Kohilos miestų apylinkėse, Muhu, Saaremos, Hiiumos salose). Estijos vidurinėje dalyje vyrauja rudžemiai ir durpžemiai (Pandiverės aukštumoje yra pradžiažemių), į rytus ir vakarus nuo Võrstjärvo ežero – išplautžemiai, pietinėje dalyje – jauražemiai (jų t. p. yra ir Estijos šiaurėje), išplautžemiai, palvažemiai.
pušynas
beržynas (Pääskülos pelkė, Tallino apylinkės)
Augalija
Viru pelkė (Lahemos nacionalinis parkas)
Estija yra mišriųjų miškų pazonyje. Miškai užima 43,9 % teritorijos (1997). Miškuose dažniausiai auga paprastosios pušys, paprastosios eglės, karpotieji ir plaukuotieji beržai, drebulės, taip pat ąžuolai, klevai, uosiai, guobos, liepos, pomiškyje – paprastieji šermukšniai, ievos, gluosniai (pietuose paplitę europiniai kukmedžiai, laukinės obelys, švediniai šermukšniai, dygiosios slyvos, gudobelės). Daugiausia miškų Estijos vidurio ir pietynėje dalyje (eglynai, mišrieji miškai). Pietryčiuose, kur paplitę smėlingi dirvožemiai – pušynai, vakaruose – pievos su retmiškiais, šiaurės vakaruose – pievos. Periodiškai užliejamoje jūros pakrantės juostoje pievos su halofitine augalija. Daug kerpių, grybų, vandens augalų rūšių. Pärnu, Emajõgi, Põlstamos, Pedjos upių slėniuose, Peipaus ir Pskovo ežerų pakrantėse – pelkės (daugiausia žemapelkės). Pelkės užima 1/5 Estijos teritorijos.
Estijoje yra apie 165 000 pelkių, didesnių kaip 1 ha (tarp jų – 132 durpynai didesni kaip 1000 ha). Į šiaurę nuo Peipaus ežero – pelkėti miškai.
Gyvūnija
Būdinga spygliuočių, plačialapių miškų ir pajūrio gyvūnija. Veisiasi briedžiai, stirnos, kiškiai, šernai, lapės, miškinės kiaunės, barsukai, voverės, šeškai, šermuonėliai, ežiai, kurmiai, kirstukai, didžiausiuose miškuose – rudieji lokiai, lūšys, vidaus vandenų pakrantėse – europinės audinės ir ūdros.
1950–60 introdukuoti maralai, taurieji elniai, usūriniai šunys. Pajūryje gausu žieduotųjų ir ilgasnukių ruonių. Paukščių apie 330 rūšių, iš jų apie 220 peri Estijoje (apie 60 gyvena ištisus metus). Gausu kurtinių, jerubių (spygliuočių miškuose), slankų (pelkėse), tetervinų (miškų laukymėse), baublių, nendrinukių, ilgasnapių vištelių, didžiųjų ir kitų ančių (ežeruose ir pajūryje), t. p. pelėdų, genių, vieversių, pelėsakalių. Vakarų Estijos salyne peri paprastosios gagos, didieji dančiasnapiai, nuodėgulės, pilkosios žąsys, kirai. Saugoma jūriniai ir kilnieji ereliai, didieji ir mažieji ereliai rėksniai, žuvininkai, gyvatėdžiai, baltieji ir pilkieji garniai, pilkosios gervės. 3 rūšys driežų, 2 – gyvačių (tarp jų paprastoji angis). Ežeruose ir Baltijos jūros priekrantėje veisiasi apie 70 žuvų rūšių (stintenės, seliavos, karšiai, kuojos, ešeriai, lydekos, sterkai, vėgėlės, upėtakiai, karosai, lynai, karpiai, strimelės, kilkės, menkės, plekšnės, ežeriniai ir europiniai sykai, unguriai ir kitos).
ilgasnukis ruonis
Aplinkos apsauga
Natūrali aplinka mažai tepakitusi, išskyrus Estijos šiaurės rytinę dalį, kuri užteršta sieros dioksidu (čia šiluminės elektrinės kūrenamos degiaisiais skalūnais), ir buvusių sovietinių karinių poligonų vietas, kur dirvožemiai ir gruntiniai vandenys užteršti naftos produktais.
pažintinis takas per pelkėtą mišką
Saugomos teritorijos užima 9211 km2 (apie 20 % šalies teritorijos) Estijos ploto. 5 nacionaliniai parkai – Lahemos nacionalinis parkas (plotas 747,8 km2), Matsalu nacionalinis parkas (488,6 km2), Soomos (398,4 km2), Vilsandi nacionalinis parkas (238,8 km2), Karulos (123,6 km2). 44 rezervatai, 165 gamtos draustiniai, 150 kraštovaizdžio rezervatų, 1086 gamtos paminklai. Vakarų Estijos salynas – biosferos rezervatas (nuo 1990). 17 Ramsaro konvencijos (Estijoje įsigaliojo 1994) saugomų vietovių (plotas 3047,8 km2). Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 66 turi paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 541 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
Estijos vakarinė pakrantė
Estijos konstitucinė santvarka