Èstijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
Dabartinės Estijos teritorijoje žmonės apsigyveno aštuntame–ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų atsikėlė finougrų gentys, dabartinių estų protėviai. Jie asimiliavo trečio tūkstantmečio pabaigoje iš pietų atkeliavusius baltų protėvius. Nuo antro tūkstantmečio vidurio čia gaminti bronzos, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio – geležies dirbiniai. Pirmo tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje imta plėtoti ariamąją žemdirbystę. Valstybei konsoliduotis nuo 9 a. trukdė normanų, Kijevo Rusios (Jaroslavas Išmintingasis 1030 privertė dalį estų mokėti duoklę), nuo 12 a. antros pusės – vokiečių antpuoliai. 12–13 a. susiformavo estų tauta (manoma, 13 a. pradžioje estų buvo 100 000). 13 a. pradžioje jau buvo tam tikra valstybingumo forma – susidarė kihelkondai (administraciniai teritoriniai vienetai, panašūs į lietuvių valsčius, vokiečių kronikose vadinti parapijomis) ir jų sąjungos makondai (jų buvo 8 – Harjumaa, Järvamaa, Läänemaa, Revala, Sakala, Saaremaa, Ugandi, Virumaa; žemėlapis).
Estija 13 a. pradžioje ir 16 a. viduryje
Viduriniai amžiai
1208–17 Rygos vyskupas Albertas ir Kalavijuočių ordinas, remiami kryžininkų, atvykusių popiežiui paskelbus kryžiaus žygius prieš estus, užkariavo Pietų ir Vidurio Estiją (1217 09 Lembitu vadovaujami estai pralaimėjo prie Viljandi), 1219–20 Alberto į pagalbą pasikviesti danai – Šiaurės Estiją. 1222–24 estų sukilimą užkariautojai numalšino. 1227 vokiečiai užgrobė Estijos salas. Užkariautos estų žemės buvo padalytos: šiaurinė dalis atiteko Danijai (įkurta Talino vyskupija), pietvakarių ir vidurio – Kalavijuočių, nuo 1237 Vokiečių ordino atšakai (lenininkui) Livonijos ordinui (iki 1561 šios žemės su Latvija vadintos Livonija), pietrytinėje dalyje sudaryta Tartu vyskupija, salose ir Estijos vakaruose – Saaremos-Läänemos vyskupija (žemėlapis). Po 1343–45 danų valdomoje Harjumoje kilusio Šv. Jurgio nakties sukilimo, numalšinto Livonijos ordino kariuomenės, Danija pardavė ordinui Šiaurės Estiją.
miestų antspaudai: a – Talino (1277), b – Tartu (13 a. vidurys), c – Rakverės (1345)
Vokiečiai penkiems šimtmečiams įsivyravo Estijos politikoje, ūkyje ir Bažnyčioje. Susiklostė panašūs į Šiaurės Vokietijoje buvusius feodaliniai santykiai (lenų sistema ir kita). 15–16 a. įsitvirtino baudžiava. Svarbiausi miestai (Talinas, Tartu, Naujasis Pärnu, Viljandi) priklausė Hanzos sąjungai. Nuo 1523 Estijoje plito reformacija (dauguma estų tapo evangelikais liuteronais).
Livonijos karas ir jo padariniai
Per Rusijos pradėtą 1558–83 Livonijos karą Estija buvo nusiaubta, gyventojų sumažėjo nuo 250–280 tūkst. iki 100 tūkstančių. Per karą ir po jo Švedija gavo Šiaurės Estiją (su Talinu, Narva, Hiiumos sala), Danija – Saaremos salą, Pietų Estija (su Tartu ir Pärnu) atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (nuo 1569 Abiejų Tautų Respublikai). 1561 privilegija Žygimantas Augustas patvirtino Livonijos bajorų religinę laisvę, autonominę Bažnyčios vyriausybę, vokiečių teisę, senus įstatymus ir privilegijas, bet šios privilegijos buvo pamažu ribojamos ir 1582 panaikintos.
Švedijos valdymas (1629–1710)
Po 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos valstybės–Švedijos karo Švedijai atiteko ir Pietų Estija, 1645 – Saaremos sala. Estija buvo suskirstyta į Estliandijos (Šiaurės Estija) bei Lifliandijos (Pietų Estija ir Latvija iki Dauguvos) gubernijas, Saaremos sala sudarė atskirą administracinį vienetą. Švedijos valdymo laikotarpiu sparčiai plėtota Estijos ūkis ir kultūra (1632 įkurtas Tartu universitetas, 17 a. pabaigoje prie parapijų imta steigti estiškas mokyklas, todėl jau 18 a. daugelis estų buvo raštingi). Kartu 16–17 a. galutinai susiklostė luominė savivalda (vadinamoji Pabaltijo ypatingoji tvarka), garantuojanti vokiečių dvarininkų privilegijas. Švedams savo įstatymų ir institucijų įdiegti nepavyko, šiek tiek pagerinta valstiečių padėtis: per 1687 pradėtą ūkių reviziją sunormintos jų prievolės, 1696 apibrėžta teisinė padėtis. Per 1680–1700 vykdytą dvarų redukciją Estliandijoje atimta 36 %, Saaremos saloje – 25 %, Lifliandijoje – 84 % dvarininkų žemių. Gyventojų labai padaugėjo (maždaug iki 300 000), bet 1695–97 Estija nukentėjo nuo bado.
Talinas 1648 (17 a. graviūra)
Rusijos valdymas (1710–1918)
Per 1700–21 Šiaurės karą (po jo gyventojų sumažėjo perpus) Estija atiteko Rusijai. Nystado taika (1721) garantuotos vokiečių bajorų luominės privilegijos, redukuotų žemių grąžinimas ilgam laidavo jų lojalumą Rusijos imperijai. 1816 Estliandijoje, 1819 Lifliandijoje panaikinta baudžiava, bet žemės valstiečiai negavo (tik po 1849 ir 1856 reformų buvo lengviau ją nuomoti ir pirkti). 4 dešimtmetyje prasidėjusi kapitalistinio žemės ūkio, vėliau ir pramonės plėtotė stiprino estų valstiečių ekonominę padėtį, skatino inteligentijos ir tautinio judėjimo atsiradimą, kultūros ir švietimo plėtrą. Įsteigta liaudies mokyklų, kuriose mokyta estų kalba, pradėta leisti periodinę spaudą (J. V. Jannsenas nuo 1857 leido laikraštį Perno Postimees, C. R. Jakobsonas – nuo 1878 Sakala), 1868 atidarytas teatras, 1869 surengta pirmoji tautinė dainų šventė, veikė įvairios organizacijos (1872–92 Estijos literatūros draugija). 19 a. antroje pusėje susiformavo estų nacija (1897 estų buvo apie 890 000, apie 78 % jų buvo raštingi, 96 % mokėjo skaityti). Nuo 9 dešimtmečio estai, nepatenkinti vokiečių vyravimu Estijos politiniame ir ekonominiame gyvenime, iš dalies rėmė imperatoriaus Aleksandro III politiką, siekiančią sumenkinti autonominių institucijų svarbą, bet priešinosi Estijos rusinimui (1885 rusų kalba paskelbta oficialia įstaigose ir mokyklose). Stiprėjo estų tautinė savimonė, kūrėsi pirmosios politinės organizacijos. Per 1905–07 revoliuciją iškelta Estijos autonomijos (1905 12 Tartu sušauktas Visuotinis liaudies atstovų kongresas), per Pirmąjį pasaulinį karą – nepriklausomybės idėja.
Po 1917 Vasario revoliucijos Rusijos Laikinoji vyriausybė 04 12 pripažino Estijos autonomiją (naujai sudarytai Estliandijos gubernijai priklausė visa estų gyvenama teritorija). 1917 07 išrinkta Estų žemės taryba. Po Spalio perversmo Rusijoje Taline 1917 11 pradžioje bolševikų sudarytas Karinis revoliucinis komitetas paskelbė Estijoje sovietų valdžią. 1917 11 28 Estų žemės taryba pasiskelbė aukščiausiąja Estijos valdžia iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo. Ji buvo bolševikų paleista ir veikė nelegaliai (1918 01 numatytų rinkimų į Steigiamąjį susirinkimą jai surengti nepavyko).
Nepriklausomybės laikai (1918–1940)
Vokietijos kariuomenei 1918 02 įžengus į Estiją, Estų žemės taryba perdavė savo įgaliojimus svarbiausių partijų suformuotam Estijos gelbėjimo komitetui, kuris 1918 02 24 paskelbė Estijos nepriklausomybę ir sudarė Laikinąją vyriausybę (pirmininkas K. Pätsas). Pagal Bresto taiką (1918 03), Estiją okupavo Vokietijos kariuomenė. Vokietija nepripažino Estijos nepriklausomybės ir čia (ir Latvijoje) sukūrė Baltijos kunigaikštystę. Estijos politikų diplomatinėmis pastangomis 1918 05 Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos vyriausybės de facto pripažino Estijos valstybę. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą jos karinė vadovybė 1918 11 19 perdavė valdžią Estijos laikinajai vyriausybei. Įsiveržusi Raudonoji armija 11 29 užėmė Narvą, čia paskelbė sovietų respubliką – Estijos darbo komuną (iki 1919 01 Raudonoji armija užėmė didumą Estijos teritorijos). Britų ginkluote remiama Estijos kariuomenė (apie 86 000 žm., vadas J. Laidoneris) bei savanoriai iš Skandinavijos šalių (apie 4000 žm.) 1919 02 išvadavo Estiją ir įžengė į Sovietų Rusijos bei Latvijos teritoriją. 1919 06–07 Estijos kariuomenė Šiaurės Latvijoje įveikė Baltijos landsvero (Pabaltijo vokiečių sudaryta kariuomenė) dalis, rudenį toliau kovojo su Raudonąja armija.
Steigiamojo susirinkimo atidaromoji sesija (1919 04 23)
1919 05 19 susirinkęs Steigiamasis susirinkimas (išrinktas 1919 04 05–07) paskelbė Estijos Respublikos nepriklausomybės manifestą, 1919 10 priėmė radikalios žemės reformos įstatymą (valstiečiams išdalyta 96,6 % dvarų – jų savininkai buvo daugiausia vokiečiai), 1920 06 15 – parlamentinę santvarką įtvirtinančią konstituciją. 1920 02 02 Tartu taika Estijos valstybę pripažino Sovietų Rusija, 1921 01 – dauguma Vakarų valstybių (1921 09 Estija buvo priimta į Tautų Sąjungą). 1924 12 01 Kominterno nurodymu Estijos komunistų partija surengė karinį pučą (dalyvavo apie 150 žm., vadovaujamų iš SSRS atvykusių Raudonosios armijos karininkų), kuris labai greitai buvo nuslopintas (žuvo 41 žmogus, tarp jų – Estijos ryšių ministras). Po šio pučo komunistų įtaka Estijoje visiškai sumenko.
Tarpukario vyriausybių kaita (1919–33 buvo 20 vyriausybių, 10 ministrų pirmininkų) netrukdė įgyvendinti reformų, stabilizuoti ūkį. 1928 buvo įvesta auksu padengta nacionalinė valiuta – krona. Estija tapo stipraus žemės ūkio (jo produkcija – daugiausia sviestas ir bekonas, nuo 4 dešimtmečio pradžios ir grūdai – eksportuota daugiausia į Didžiąją Britaniją ir Vokietiją) šalimi, turinčia neblogas perspektyvas plėtoti kai kurias pramonės (maisto, miško, kuro ir kitas) šakas. Itin palankios sąlygos sudarytos švietimo, mokslo, kultūros plėtotei. 1925 įstatymu suteikta kultūrinė autonomija tautinėms mažumoms.
1929–33 ekonominė krizė sukėlė parlamentarizmo krizę. Vis daugiau reikšmės Estijos politiniame gyvenime įgavo fašistuojantis vapsų (oficialus pavadinimas – Estijos išsivadavimo karo dalyvių sąjunga) judėjimas, jo pasiūlytam konstitucijos, apribojančios parlamento teises, projektui per 1933 10 referendumą pritarė dauguma Estijos gyventojų. Po vapsų pergalės 1934 savivaldybių rinkimuose ministras pirmininkas K. Pätsas (su kariuomenės vyriausiuoju vadu J. Laidoneriu) 1934 03 12 paskelbė karo padėtį ir įvedė gana nuosaikų autoritarinį režimą. Vapsų, apkaltintų valstybės perversmo rengimu, organizacija buvo uždrausta, 400 svarbiausių jos narių suimta. 1934 10 paleistas parlamentas, 1935 03 – politinės partijos (svarbiausios – K. Pätso vadovaujamas Agrarų susivienijimas ir J. Laidonerio vadovaujamas Nacionalinis frontas). Vietoj jų 1935 įkurta Tėvynės sąjunga. 1938 01 01 įsigaliojusi konstitucija išplėtė prezidento (juo 1938 04 išrinktas K. Pätsas) įgaliojimus.
Pagal SSRS ir Vokietijos 1939 08 23 pasirašytą Molotovo–Ribbentropo paktą, Estija pateko į SSRS įtakos sferą. 1939 09 28 SSRS jai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, primetė savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią įgijo teisę laikyti Estijoje 25 000 kareivių (Estijos kariuomenę sudarė apie 15 000 žmonių). Apkaltinusi Estijos vyriausybę sutarties pažeidimu SSRS 1940 06 16 įteikė jai ultimatumą, kitą dieną Raudonoji armija Estiją okupavo.
Sovietinė (1940–1941 ir 1944–1991) ir nacių (1941–1944) okupacija
Vadovaujant iš Maskvos atvykusiam SSKP Centro komiteto sekretoriui A. Ždanovui sudaryta nauja vyriausybė. Legalizuota Estijos komunistų partija (150 narių). 1940 07 21 paskelbta Estijos Sovietų Socialistinė Respublika. Estijos valstybės vadovai buvo suimti ir išvežti į SSRS. Iškart pradėta pramonės, bankų nacionalizacija, konfiskuoti didesni ūkiai. Per pirmuosius sovietinės okupacijos metus sušaudyta apie 1000 žm., apie 10 000 ištremta per pirmąjį masinį trėmimą (1941 06 13–14). Iki 1941 vidurio Estiją paliko apie 20 000 vokiečių.
Per Antrąjį pasaulinį karą 1941 07 05 į Estiją įžengė Vokietijos kariuomenė, Taliną ji užėmė 08 28. Vokiečiams puolant kilo estų sukilimas (Tartu sukilėliai išlaikė 2 savaites). Estijos valstybingumo Vokietija neatkūrė. Nuo 1941 12 Estija buvo viena Vokietijos okupacinio administracinio vieneto Ostlando generalinių apygardų. 1941 09 sudaryta Estijos savivalda, vadovaujama Hjalmaro Mäe’s, netrukus buvo nušalinta. Dėl 1940–41 patirtų sovietų represijų estai stojo į Vokietijos kariuomenę (sudaryti SS batalionai bei policijos daliniai dalyvavo ir vykdant žydų Holokaustą). 1944 02, Raudonajai armijai artėjant prie Estijos, paskelbta mobilizacija. Estų daliniai (apie 40 000 žm., dar prisidėjo Suomijoje kariavę estų savanoriai) 1944 02–06 neleido SSRS kariuomenei persikelti per Narvos upę. 1944 09 18 sudaryta Laikinoji vyriausybė, bet 09 22 Taliną užėmė Raudonoji armija. 1944 11 visą Estiją vėl okupavo SSRS. Apie 70 000 estų pasitraukė į Vakarus, daugiausia į Švediją ir Vokietiją (iš viso 1939–45 dėl trėmimų, karo veiksmų, mobilizacijų, emigracijos Estijos gyventojų sumažėjo nuo 1,136 mln. iki 854 000). 10 Estijos valsčių (už Narvos upės ir dalis Petseri, dabar Pečiorai, apskrities, apie 5 % Estijos teritorijos) buvo perduota Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai. Tolesnis Estijos sovietinimas, represijos, trėmimai sukėlė partizaninį pasipriešinimo sąjūdį (žuvo apie 15 000 žmonių). Jį nuslopinus Estijoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, 5 dešimtmečio pabaigoje–6 dešimtmečio pradžioje įvykdyta prievartinė valstiečių ūkių kolektyvizacija, ją lydėjo masiniai trėmimai (1949 03 25–26 ištremta daugiau kaip 20 700 estų). Pramonė plėtota siekiant integruoti Estijos ūkį į SSRS ekonomiką, nepaisant šalies gyventojų reikmių. Į Estiją atsikėlė daugiau kaip 200 000 kitataučių, daugiausia rusų (1940 estai sudarė 90 %, 1990 – 60 % Estijos gyventojų). Pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui įgijo intelektualinį pobūdį – ginta gimtoji kalba, kultūra, tikėjimas (vadinamasis disidentų judėjimas). Nepaisant represijų estams pavyko atsispirti rusinimui ir išsaugoti tautinę savimonę.
9 dešimtmečio viduryje sustiprėjus SSRS ūkio bei politinei krizei ir prasidėjus M. Gorbačiovo inicijuotoms reformoms, tarp jų – demokratizacijai, Estijoje atgijo nepriklausomybės siekiai. 1988 04 susikūrusio Estijos liaudies fronto spaudžiama Estijos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba 1988 11 16 paskelbė Estijos suvereniteto deklaraciją, 1989 01 estų kalbą – valstybine, 1990 03 30 priėmė nutarimą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo pereinamojo laikotarpio. Estijos tautinės nepriklausomybės partijoje susibūrę politikai (daugiausia buvę pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai), kurie siekė atkurti Estijos valstybę jos pilietybės tęstinumo pagrindu, 1989–90 organizavo Estijos piliečių komitetus, 1990 02–03 išrinko Estijos kongresą (jis kurį laiką buvo laikomas Aukščiausiosios Tarybos alternatyva). 1990 05 08 Estijos Sovietų Socialistinė Respublika pavadinta Estijos Respublika. Per 1991 03 03 referendumą nepriklausomybei pritarė 77,8 % balsavusiųjų (dalyvavo 82,9 % turėjusiųjų teisę).
Atkurtos nepriklausomybės metai
Maskvoje žlugus Rugpjūčio pučui Estijos Aukščiausioji Taryba 1991 08 20 paskelbė atkurianti Estijos nepriklausomybę. Ją 08 27 pripažino Europos ekonominės bendrijos valstybės, 09 02 – Jungtinės Amerikos Valstijos, 09 06 – SSRS. 1991 09 17 Estija tapo Jungtinių Tautų nare. 1992 06 sugrąžinta nacionalinė valiuta – krona. 1992 07 įsigaliojo Konstitucinio Susirinkimo, kurį sudarė Aukščiausiosios Tarybos ir Estijos kongreso nariai, parengta konstitucija. 1992–95 valdžiusios dešiniojo centro koalicijos (1992–94 ministras pirmininkas M. Laaras, 1994–95 Andresas Tarandas) sukūrė rinkos ūkio pagrindus, pasiekė tam tikrą ūkio pakilimą (sparčiausia ekonomikos plėtra tarp Rytų Europos valstybių). Iki 1994 08 29 iš Estijos išvesta Rusijos kariuomenė. 1995 Pilietybės įstatymas, labai ribojantis Estijoje gyvenančių rusų galimybę tapti Estijos piliečiais, 1998 12 liberalizuotas. 1995–99 valdė kairiojo centro vyriausybės (1995–97 ministras pirmininkas Tiitas Vähi, 1997–99 Martas Siimannas), 1999–2003 – vėl dešiniojo centro koalicija (1999–2002 ministras pirmininkas vėl M. Laaras, 2002–03 S. Kallasas). Po 2003 rinkimų valdančiąją koaliciją (ministras pirmininkas Juhanas Partsas) sudarė dešiniosios partijos, tarp jų – 2002 įkurta konservatyvi Sąjunga už respubliką-Res Publica. 2005–14 įvairios sudėties koalicinėms vyriausybėms vadovavo A. Ansipas, 2014–16 Taavi Rõivasas, 2016 suformuota Estijos centro partijos (įkurta 1991) pirmininko J. Rataso vadovaujama koalicinė vyriausybė.
Estijos prezidentas 1992–2000 buvo L.‑G. Meri, 2001–06 – A. Rüütelis, 2006–16 – T. H. Ilvesas, 2016 prezidente išrinkta K. Kaljulaid. Estija siekia bendradarbiauti su Vakarų, ypač Skandinavijos, valstybėmis. 2002 11 pakviesta į Europos Sąjungą ir NATO, šių organizacijų narė nuo 2004. 2008–09 šalies ūkis smuktelėjo dėl ekonominės krizės, bet jau 2010 vėl ėmė stiprėti (viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungos ekonomikų). 2011 01 įvestas euras. 2017 03–04 Estijoje dislokuotas tarptautinis NATO priešakinių pajėgų batalionas (sudaro 800 Didžiosios Britanijos ir 400 Prancūzijos karių). 2018 07 Estija kartu su kitomis Baltijos valstybėmis gavo Vestfalijos taikos premiją. 2019 03 03 parlamento rinkimus laimėjo liberali Estijos reformų partija (įkurta 1994), kuri surinko 28,8 % rinkėjų balsų (Estijos centro partija – 23,1 %, dešiniųjų radikalų euroskeptikų Estijos konservatyvioji liaudies partija EKRE – 17,8 %).
Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid per oficialų vizitą Lietuvoje (2016 10)
2019 04 15 Estijos parlamentas atsisakė suteikti įgaliojimus suformuoti naują vyriausybę Estijos reformų partijos lyderei K. Kallas; 04 22 prezidentė patvirtino J. Rataso vadovaujamą trijų partijų (Estijos centro partijos, EKRE ir Tėvynės) koalicinę vyriausybę. Teisėsaugai pareiškus įtarimus korupcija keletui įtakingų Estijos centro partijos narių 2021 01 13 J. Rataso vyriausybė atsistatydino; 01 26 ministre pirmininke patvirtinta K. Kallas, kuri sudarė koalicinę Reformų ir Centro partijų vyriausybę. 2021 08 Estijos prezidentu išrinktas A. Karisas (inauguruotas 2021 10 11). 2023 03 parlamento rinkimus laimėjo premjerės K. Kallas vedama Reformų partija, surinkusi 31,6 % balsų (EKRE – 16 %, Centro partija – 14,7 %, Estija 200 – 13,5 %, socialdemokratai – 9,4 %, Tėvynė – 8,3 %). 2023 04 17 prisaikdinta koalicinė (Reformų partijos, Estija 200 ir socialdemokratų) K. Kallas vadovaujama vyriausybė. 2024 07 K. Kallas atsistatydino dėl numatomų pareigų Europos Komisijoje, ministru pirmininku 07 23 tapo Reformų partijai atstovaujantis Kristenas Michalas.
Europos saugumo ir plėtros organizacijos (1991), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (2010) narė.
1
L: A. Tyla Lietuva–Livonija XVI a. pabaigoje– XVII a. pradžioje Vilnius 1986; A. Lieven Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva: Kelias į nepriklausomybę Vilnius 1995; Baltijos šalių istorija Vilnius 2000; A. Plakans Glausta Baltijos valstybių istorija Vilnius 2021; G. von Rauch Geschichte der Baltischen Staaten München 1977; R. J. Misiūnas, R. Taagepera The Baltic States. Years of Dependence 1940–91 London 1993; Eesti ajalugu 2 t. Tallinn 1997.
Estijos konstitucinė santvarka