Èstijos mùzika.
Liaudies muzika
Dainų šventės renginyje Taline (2011)
Seniausios yra estų epinės liaudies dainos runos. Jose vyrauja siauros apimties dermės, rečitatyvinė melodika. Atliekamos dažniausiai dainavedžio ir choro. Šiaurės Estijos dainoms būdinga ilgi garsai frazės gale; Pietų Estijoje pasitaiko daugiabalsio dainavimo, turinčio burdoną; Estijos pietryčiuose (Setu rj.) daugiabalsiame dainavime choro vedamą pagrindinį žemąjį balsą (torrõ) lydi aukštas solisto balsas (killõ). 19 a. atsiradusioms liaudies melodijoms turėjo įtakos gretimų tautų ir estų profesionalioji muzika. Joms būdinga ketureilio forma, platus melodijos diapazonas, mažoro ir minoro dermių sistema.
Liaudies muzikos instrumentai: kanelė (gnaibomasis chordofonas), hijukanelė (strykinis chordofonas), torupilis (liežuvėlinis dumplinis aerofonas; dūdmaišis), parmupilis (gnaibomasis idiofonas), karjapasunas (lūpinis aerofonas), ropilis (pučiamasis liežuvėlinis aerofonas; nendrės birbynė), vilepilis (pučiamasis aerofonas). Nuo 18 a. pabaigos paplito smuikas, nuo 19 a. pabaigos – armonika. Sistemingai liaudies muziką pradėjo rinkti ir studijuoti Tartu universiteto studentų bendrija (Eesti Üliõpilaste Selts 1904–16; vadovas O. Kallasas, 1868–1946).
kanelė
Bažnytinė muzika
Su krikščionybe paplito grigališkasis choralas. Giedotojus rengė bažnyčių ir vienuolynų mokyklos. Miestuose koncertavo klajojantieji muzikantai; 15 a. jie būrėsi į cechus. 16–17 a. bažnytinėje muzikoje įsivyravo protestantiškasis choralas; atsirado giedotojus rengiančių mokyklų (B. G. Forselijaus mokytojų seminarija, 1684–88). 18 a. kai kuriuose Estijos rajonuose paplito religinės vadinamosios hernhutiečių draugijos, kurios steigė ansamblius (atlikdavo dainas, turinčias dinamišką ir emocingą melodiką), orkestrus.
Muzika 19 amžiuje
Nacionalinio operos ir baleto teatro Estonia rūmai Taline (1913, architektai A. Lindgrenas, W. Lönn, atstatyti 1951, architektai A. Kotli, E. J. Kuusikas)
Talino mėgėjų teatro (įkurto 1784) spektakliuose būta estų dainų ir šokių. 19 a. pradėta leisti dainas estų kalba ir estų kompozitorių kūrinius (M. Körberio dainos ir J. A. Hageno choralų rinkinys). 1864 išleistas muzikos vadovėlis – A. Erlemanno Muzikos mokslas. 19 a. viduryje paplito pasaulietinės choro dainos, kūrėsi choro muzikos mėgėjų būreliai. Vietiniai meistrai dirbo įvairius muzikos instrumentus (smuikus, vargonus). Susibūrė pirmieji pučiamųjų instrumentų orkestrai. Muzikos ir teatro draugijos Estonia (Taline), Vanemuine (Tartu, abi įkurtos 1865; nuo 1906 profesionalieji teatrai Estonia, Vanemuine), Koit (Viljandi, įkurtas 1869), Ilmarine (Narvoje, įkurtas 1876) ir kiti skatino chorinio dainavimo plėtotę. 1849–91 Valkos J. Cimzės seminarija rengė mokytojus ir vargonininkus Estijai ir Latvijai. Jos auklėtiniai A. Kunileidas (1845–75), A. E. Thomsonas (1845–1917), F. A. Saebelmannas (1851–1911) buvo pirmieji estų kompozitoriai. 1869 Tartu įvyko pirmoji Estijos dainų šventė.
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
Arvo Pärt
19 ir 20 a. sandūroje dauguma estų muzikų, tarp jų J. Kappelis (1855–1907), M. Härma (1864–1941), K. Türnpu (1865–1927) mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje. 19 a. pabaigoje pirmuosius estų simfoninius kūrinius sukūrė R. Tobiasas (1873–1918), A. Kappas (1878–1952) ir A. Läte (1860–1948). Koncertavo žymios to meto dainininkės – A. Tamm (1864–1945), P. Brehm-Jürgension (1877–1941), H. Hellat-Lemba (1879–1945), M. Lüdig-Sinkel (1882–1953), pianistai – T. Lemba (1876–1962), A. Lemba (1885–1963), vargonininkas ir kompozitorius P. Süda (1883–1920). 20 a. pradžios muzikos raidai ypač reikšminga buvo kompozitoriaus R. Tobiaso, M. Saaro (1882–1963), H. Ellerio (1887–1970), C. Kreeko (1889–1962) kūryba, vis labiau ryškėjo kūrėjų nacionalinis savitumas. 1919 buvo įsteigta Talino konservatorija ir Tartu aukštoji muzikos mokykla. Gyvavo chorinė muzika. Koncertus rengė teatro Estonia ir radijo simfoninis orkestras.
Akademinės draugijos Taline (įkurta 1924) ir Tartu (įkurta 1930) propagavo kamerinę muziką. 20 a. 3–4 dešimtmetyje reikšmingų choro ir simfoninės muzikos kūrinių sukūrė A. Kappo mokiniai E. Aavas (1900–39) ir E. Kappas (1908–96) bei H. Ellerio mokinys E. Tubinas (1905–82). Kamerinės muzikos sukūrė E. Oja (1905–50), V. Reimannas (1906–92), choro – T. Vettikas (1898–1982), A. Karindi (1901–69), R. Pätsas (1899–1977). 1928 pastatyta pirmoji nacionalinė opera – E. Aavo Vikingai (Vikerlased). Vėliau operų sukūrė A. Lemba, A. Vedro (1890–1944), E. Oja (1905–50). Žymūs to meto dirigentai – J. Aavikas (1884–1982), T. Vettikas, R. Kullis (1882–1942), K. Leinusas (1889–1968), O. Rootsas (1910–74), J. Simmas (1885–1959), smuikininkai – V. Alumäe (1917–79), H. Laanas (1907–88), H. Aumere (1913–76), pianistai – A. Lemba, E. Franz (1894–1967), violončelininkas A. Karjusas (1906–70), kontrabosininkas L. Juhtas (1894–1957), dainininkai – K. Otsas (1882–1961), K. Viitolis (1888–1944), A. Arderis (1894–1966), M. Tarasas (1899–1968), I. Aav-Loo (1901–97), T. Kuusikas (1911–90), G. Talešas (1912–97). 1941 įkurta filharmonija. 1943 Tartu, 1944 Taline pastatytas pirmasis estų baletas – E. Tubino Aitvaras (Kratt).
Gustav Ernesaks
Pokario metais muzika praturtėjo E. Tubino (1944 pasitraukė į Švediją) instrumentinės muzikos, V. Tormiso chorinės muzikos kūriniais. 6 dešimtmečio viduryje muzikos raiškos priemonės tapo modernesnės (liaudies kūrybos elementų ir modernistinės formos derinimas). Ypač naujoviška buvo kompozitorių E. Tambergo (g. 1930), J. Räätso, A. Pärto kūryba. Pastatyta nemaža kompozitorių E. Tambergo, V. Tormiso, E. Tubino, E. Kappo, E. Kangro (1949–2001), M. Kuulbergo, L. Sumeros (1950–2000), B. Kõrverio, A. Põldmäe’s , Ü. Vinterio (1924–2000) operų, baletų, operečių. Simfoninės muzikos sukūrė E. Mägi, J. P. Räätsas, M. Kuulbergas, R. Kangro (1949–2001), E. Tambergas (1930–2010), L. Sumera (1950–2000), E.‑S. Tüüras (g. 1959), kamerinės – H. Otsa (1926–2001), H. Jürisalu (1930–91), H. Kareva (1931–92), K. Sinkas (1942–95), vokalinės – G. Ernesaksas, O. Sau (g. 1929), A. Marguste (g. 1931), H. Lemmikas (1931–83). Atlikėjai: dirigentai – R. Ritsingas (1903–94), J. Variste (1907–89), R. Matsovas (1917–2001), G. Ernesaksas, Heino (1925–89) ir Tõnu (g. 1953) Kaljuste’s, N. Järvi, E. Klasas (g. 1939), P. Lilje (1950–93), A. Voimer (g. 1962), O. Eltsas (g. 1971), dainininkai – G. Otsas, E. Ani (1925–85), H. Krummas, M. Voites, A. Kaal, V. Gurjevas (1914–85), I. Kuuskas (g. 1937), M. Palmas (g. 1942), pianistai – B. Lukkas (1909–91), A. Klas (1912–99), P. Lassmanni (g. 1948), K. Randalu, vargonininkai – H. Lepnurmas, R. Uusväli (g. 1930), A. Uibo (g. 1956), fleitininkas S. Saulusas (1933–90), muzikologai – K. Leichteris (1902–87), A. Vahteris (g. 1913), O. Tuisk (1919–81), L. Normetas, V. Rumessenas (g. 1942), M. Humalis, U. Lippus (g. 1950), etnomuzikologai H. Tampere, I. Rüütel, V. Sarv (g. 1946). Rengiamos Estijos dainų šventės (2003 UNESCO paskelbtos žodinio ir nematerialaus paveldo pasaulio šedevru; su Lietuvos ir Latvijos dainų šventėmis). Veikia Estijos kompozitorių sąjunga. Koncertuoja profesionalūs kolektyvai, tarp jų – Estijos nacionalinis vyrų choras (įkurtas 1944), Estijos simfoninis orkestras (įkurtas 1926), Estijos filharmonijos kamerinis choras (įkurtas 1981), mergaičių choras Ellerhein (įkurtas 1952), senosios muzikos ansamblis Hortus musicus (įkurtas 1972), naujosios muzikos ansamblis Nyyd (įkurtas 1993).
875
1383
Estijos kultūra
Estijos konstitucinė santvarka