èstų mitològija ir relgija, estų mitinių ir religinių vaizdinių visuma. Išlikę tik fragmentiškų žinių. Estų mitologija ir religija rekonstruojama iš folkloro. Estų mituose ir senuosiuose tikėjimuose yra iš senovės germanų ir krikščionybės perimtų bendrų finougrams religinių vaizdinių. Vidurinių amžių rašytiniuose šaltiniuose minimi tik keli dievų vardai (Tara, Piknė). Spėjama, estai dievų panteono neturėjo. Bendruose finougrams kosmogoniniuose mituose aiškinama pasaulį atsiradus iš kiaušinio arba buvus sukurtą dievo demiurgo iš pasaulio jūros dumblo. Svarbūs padavimai apie milžinus (Kalevipoegą, Didįjį Tilį, Vanapaganą), turinčius antgamtinių jėgų. Su jų veikla mituose siejama ežerų, reljefo formų, įvairių statinių atsiradimas. Išskiriamas mirusiųjų kultas, tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Tikėta, kad mirusieji gyvena ten, kur palaidoti, tačiau juos galinti valdyti piktoji jėga. Velionių palankumą stengtasi pelnyti laidotuvių ritualu, aukomis (maisto nešimas ant kapo). Mirusysis arba jo siela galinti gyventi kaip vabzdys, paukštis, gyvatė ar kita, aplankyti savo namus. Padavimai apie mirusiojo dvasią buvo labai paplitę. Estų mituose ir tikėjimuose išlikusios (iš finougrų pirmųjų gentinių bendruomenių tikėjimų) animizmo liekanos. Senovės estų manyta, kad kiekviena konkreti teritorija, vieta ar pastatas turi serginčią dvasią – haldjasą. Namų dvasios gyvenančios užkrosnyje, jaujoje, kieme. Garbintos miško, vandens, derlingumo (Pekas, Metsikas) dvasios. Įsigalint krikščionybei derliaus globėjais pradėti laikyti krikščionių šventieji (Jurgis, Laurynas). Senojoje religijoje ryškus tikėjimas ypatingomis būtybėmis ar žmonėmis, turinčiais kitiems kenksmingų antgamtinių sugebėjimų. Burtininkai neišskiriami kaip ypatingi žmonės. Tikėta, kad burti gali kiekvienas, ypač turintis išskirtinių bruožų (baltas blakstienas, tamsaus gymio). Tikėjimai mitinėmis būtybėmis atsispindi padavimuose apie šunburnius, slogučius, aitvarus, vilkolakius.
2271