Esvatnio istòrija, Svãzilando istòrija
Ikikolonijiniai ir kolonijiniai laikai
Manoma, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinio Svazilando teritorijoje gyveno bušmėnai. 7 a. po Kr. juos iš čia pradėjo išstumti į Pietų Afriką migruojantys hotentotai. 16 a. pradėjo skverbtis bantai. 18 a. viduryje į Mozambiko ir Natalio pietines žemes atsikėlė svaziai. Vienas svazių vadų Ngvanė III (iš Dlamini klano), pajungęs gretimas gentis, sukūrė svazių genčių sąjungą. Jo vaikaitis Sobūza I (apie 1815–apie 1839 karalius), spaudžiamas zulų genčių, apie 1820 pasitraukė į dabartinio Svazilando teritoriją.
19 a. 3–4 dešimtmetyje į svazių žemes veržėsi zulai ir kitos gretimos gentys. Sobūza I sustiprino centrinę valdžią ir kariuomenę, apribojo genčių vadų įtaką, tai svaziams padėjo apginti nepriklausomybę. Per 19 a. 5–6 dešimtmečio karus Sobūzos I sūnus Msvatis II (valdė apie 1839–68) išplėtė svazių valdomą teritoriją; tuo metu Svazilandas buvo 3 kartus didesnis už dabartinį. Naudodamiesi britų ir būrų nesutarimais svaziai daugiausia palaikė draugiškus santykius su būrais, 1845 ir vėliau jiems pardavė dalį savo žemių. 1894 Svazilandas tapo Transvalio protektoratu. Po 1899–1902 Būrų karo Svazilandą užėmė Didžioji Britanija ir 1903 paskelbė savo protektoratu. 20 a. pradžioje daug svazių žemių buvo prijungta prie 1910 sukurtos Pietų Afrikos Sąjungos (dabar Pietų Afrikos Respublika); apie pusę jų žemių užgrobė baltieji kolonistai.
tradicinis svazių kaimelis
20 a. 3 dešimtmetyje kilo vyriausiojo vado (nuo 1921) Sobūzos II vadovaujamas judėjimas dėl europiečių užgrobtų žemių grąžinimo. 1929 susikūrė Svazių pažangioji asociacija, siekianti didesnių švietimo, prekybos, politinės veiklos teisių. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje antikolonijinis judėjimas sustiprėjo. 1960 iš Svazių pažangiosios asociacijos narių buvo sukurta Svazilando pažangioji partija; iš pradžių ji siekė autonomijos, vėliau nepriklausomybės. 1963 nacionalinio išsivadavimo kovai pradėjo vadovauti nauja partija – Ngvanės nacionalinio išsivadavimo kongresas (įkurtas 1963 04). 1963 priimta konstitucija, Svazilandas gavo nedidelę savivaldą. 1964 įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai į Įstatymų Leidžiamąjį Susirinkimą. Juos laimėjo 1964 susikūrusi partija Imbokodvo nacionalinis judėjimas, atstovaujantis karaliaus šeimai ir genčių vadams. 1967 Svazilandas gavo vidaus savivaldą ir buvo paskelbtas konstitucine monarchija. Parlamento rinkimus vėl laimėjo Imbokodvo nacionalinis judėjimas. Sobūza II tapo karaliumi (valdė 1967–82).
Nepriklausomybės laikotarpis
svazių vaikai nazarėnų misijos mokykloje Piggs Peake (2008 07 29)
1968 09 06 paskelbta Svazilando nepriklausomybė (liko Tautų Sandraugoje). 1973 04 panaikinta konstitucija, paleistas parlamentas, uždrausta politinių partijų (išskyrus Imbokodvo nacionalinį judėjimą) veikla. 1978, paskelbus naują konstituciją, atkurta karaliaus valdžios apribota parlamento veikla. 1982 Pietų Afrikos Respublika sutiko Svazilandui perleisti kai kurias jo buvusias žemes.
karalius Msvatis III skelbia keičiantis šalies pavadinimą (2018 04 19)
1989 šalyje sustiprėjo opozicinis judėjimas. Karalius Msvatis III (valdo nuo 1986) ir vyriausybė ėmėsi kai kurių reformų. 1993 po didelės pertraukos (nuo 1973) įvyko pirmieji parlamento rinkimai. 2000 šalyje prasidėjo masiniai streikai, per kuriuos buvo reikalaujama politinių reformų. Atsakydama į tai karaliaus valdžia suvaržė spaudos laisvę. 2004 dėl AIDS epidemijos – šalyje ŽIV buvo užsikrėtę apie 40 % gyventojų (2018 – apie 27 %) – paskelbta nepaprastoji padėtis, uždraustos politinės partijos. 2005 priimta nauja konstitucija. Politinėms partijoms ir toliau draudžiama dalyvauti rinkimuose – kandidatai į parlamentą turi būti patvirtinti karaliui ištikimų bendruomenių vadų. Per 2011 04 surengtus masinius mitingus opozicija reikalavo Msvačio III atsistatydinimo – jis kaltintas žmogaus teisių pažeidinėjimu ir valstybės lėšų švaistymu prabangai. 2018 04 19 Svazilandas oficialiai pavadintas Esvatiniu. 2021 vasarą Esvatinyje kilusi didžiausia nepriklausomos šalies istorijoje antimonarchinių, prodemokratinių protestų banga tęsėsi ir 2023, sulaukė užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų dėmesio. Užsienio politikoje šalis orientuojasi į Pietų Afrikos Respubliką ir Vakarų valstybes (pirmiausia į Didžiąją Britaniją).
Jungtinių Tautų (1968), Afrikos Sąjungos (1968, iki 2002 Afrikos vienybės organizacija), Pietų Afrikos plėtros bendrijos (1992) narys.
Esvatinio istorija
Esvatinio konstitucinė santvarka
Esvatinio partijos ir profsąjungos