etika

ètika (lot. ethica < gr. ēthos – paprotys, įprotis, būdas), filosofijos šaka, tirianti žmogaus elgesio principus, standartus, jų normas gėrio ir blogio aspektu.

Etikos samprata ir rūšys

Elgesys kaip geras vertinamas pagal poelgių du pagrindinius tipus – poelgius, gerus pačius savaime ir poelgius, vertinamus kaip gerus todėl, kad jie neprieštarauja dorovės normoms. Etika skirstoma į istorinę, metaetiką (analizuoja etinius teiginius, jų prasmę, pagrįstumą logikos ir semantikos požiūriu), normatyvinę (analizuoja elgesio normas, taisykles) ir taikomąją (ją sudaro profesinės ir bendrosios taikomosios, t. y karo, šeimos, ekologinė etika, analizuojančios dorovės reiškinius specifinėmis sąlygomis). Kaip etikos sinonimas vartojama moralės filosofija.

Skiriami elgesio trys pagrindiniai būdai, kurių žmogus laikosi pagal tai, ką mano esant aukščiausiuoju gėriu – laimę (arba malonumą), pareigą (arba dorybę ar įsipareigojimą) ir tobulumą (suprantant jį kaip žmogaus galimybių visišką realizavimą). Istoriškai susiklostė ir gero elgesio reikalaujantys trys autoritetai – Dievas, gamta (arba prigimtis) ir protas. Autoritetu pripažįstant Dievą elgesio standartas yra paklusti jo valiai ir vykdyti priesakus, pripažįstant gamtą, elgesio standartas yra jos dėsnių ir žmogaus prigimties paisymas, pripažįstant protą, geru laikomas racionaliu mąstymu grindžiamas elgesys. Malonumai aukščiausiuoju gėriu laikomi hedonistinėje etikoje. Jos atstovai teigia, kad tuomet, kai tam tikro elgesio motyvas yra malonumai, žmogus turi apsispręsti ką rinktis – kūno, dvasinius malonumus ar abiejų atsisakyti tam, kad pasiektų ramybę. Elgesys, kai svarbiausias motyvas yra pasiekti galią, kyla iš gyvenimo, kaip varžybų, suvokimo. Aukščiausiuoju gėriu laikoma absoliuti valdžia, kurios siekiantys asmenys dažniausiai nesilaiko įprastų dorovės taisyklių. Paprastai įtikinėjama tokį elgesį esant dorą, kai norima nuslėpti tikrąjį motyvą – jėgos siekį.

Etikos teorijų istorija

Dorovės įvairūs reikalavimai (religiniai draudimai, genčių vadų ar senovės valstybių valdovų sukurti įstatymai ir kita) istorijos būvyje buvo formalizuoti ir pagrįsti teisiškai. Pirmosios etinės teorijos atsirado senovės Rytų šalyse (Indijoje, Kinijoje, Egipte). Senovės graikų filosofai teorijas apie žmogaus elgesį kūrė nuo 6 a. prieš Kristų. Vieną ankstyviausių etinių teorijų išplėtojo Pitagoras. Jis teigė, kad intelektas yra svarbesnis už jutimus, todėl gerai elgiamasi skiriant gyvenimą proto ugdymui. Sofistai elgesio normas vertino skeptiškai. Anot Protagoro, žmogaus sprendimai yra subjektyvūs, todėl teisingi tik jam pačiam. Sokratas neigė sofistinį požiūrį į žmogaus elgesį. Pasak jo, dorybė yra žinojimas. Žmonės bus geri, jeigu žinos, kas yra dorybė. Blogis kyląs iš neišmanymo, todėl ugdymas padeda žmonėms tapti dorais ir sąmoningai siekti gėrio. Vėlesnės senovės graikų filosofinės mokyklos (kinikai, kirėniečiai, megariečiai ir platonikai) rėmėsi Sokrato mokymu. Kinikai teigė, kad doro elgesio esmė ir vienintelis gėris yra savikontrolė. Malonumus vertino kaip blogį, jeigu jie suvokiami kaip elgesio pagrindinis motyvas, gėriu laikė išdidumą ir savigarbą. Kirėniečiai vertino hedonistinės etikos principus. Malonumas esąs pagrindinis gėris, tačiau tik tol, kol nepradeda vyrauti gyvenime. Kirėniečių manymu, nė viena malonumo rūšis nėra svarbesnė už kitas, o lyginti galima tik malonumų laipsnį ir trukmę. Megariečiai teigė, kad gėris gali būti vadinamas įvairiai (išmintimi, Dievu arba protu), tačiau jis yra vena, galutinė Visatos paslaptis, kuri gali būti atskleista tik loginiais tyrinėjimais. Platonas dorovę kildino iš gėrio. Pagal jį, gėris yra tikrovės svarbiausia dalis, o blogis pats savaime neegzistuoja, jis esąs netobulas tos tikrovės, kuri yra gėris, atspindys. Dorybė glūdinti žmogaus gebėjime atlikti prideramą funkciją pasaulyje. Sielą, anot Platono, sudaro trys elementai – protas, valia ir emocijos, kiekvienas jų atlieka savo funkciją ir turi savo dorybę. Proto dorybė yra išmintis, arba gyvenimo tikslų žinojimas, valios – drąsa, sugebėjimas veikti, emocijų – saikingumas, arba savikontrolė. Šias tris dorybes sieja teisingumas – kiekvienos sielos dalies harmoningų ryšių su kitomis išraiška, kai kiekviena jų atlieka jai skirtą užduotį ir išlaiko tarpusavio pavaldumą – aukščiausia yra protas, jam pavaldi valia, protui ir valiai turi būti pavaldūs jausmai. Žmogus, kuris gyvena tuo vadovaudamasis, pasak Platono, yra teisingas ir geras žmogus. Aristotelis pirmasis išskyrė etiką, kaip filosofinę discipliną. Laimę jis įvardijo kaip žmogaus gyvenimo tikslą ir prigimtį atitinkančią veiklą, dėl šios priežasties lydimą malonumo, kuris vis dėlto nėra gyvenimo pagrindinis tikslas. Anot Aristotelio, žmogus, siekiantis laimės, turi ugdyti protą ir dorybes, kurių esmė yra charakterio savybių trūkumo ir pertekliaus pusiausvyra. Stoikai sukūrė etinę teoriją, pagal kurią gamta yra tvarkinga ir racionali, todėl geras elgesys, kai gyvenama harmonijoje su gamta ir savimi. Gyvenimą veikia įvairios aplinkybės, žmogus turi stengtis išlikti nuo jų nepriklausomas. Tikrųjų dorybių – išminties, drąsos, saikingumo, taktiškumo, teisingumo – laikymasis žmogui leidžia pasiekti ataraksiją. Epikūras sukūrė etinį mokymą, pagal kurį aukščiausias gėris yra laimė. Jis teigė, kad žmogus yra laimingas, kai nejaučia fizinės ir dvasinės kančios, tai pasiekiama dora ir protu.

Viduriniais amžiais pradėjo formuotis krikščioniškoji etika. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais didelę reikšmę etikos raidai turėjo šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio filosofija, aristotelizmas. Krikščioniškosios etikos įtaka sumažėjo Renesanso epochoje. Įtakos pasaulietinės etikos raidai turėjo krikščionybės reformatorių (M. Liuterio, J. Kalvino ir kitų) nuostatos apie asmeninę žmogaus atsakomybę. T. Hobbesas kaip didžiausią gėrį iškėlė organizuotą visuomenę ir politinę valdžią. Jis įrodinėjo, kad žmonės siekia saugumo dalyvaudami visuomeninėje sutartyje, kurioje kiekvieno asmens valia perduodama valdovui, reguliuojančiam jų elgesį. T. Hobbeso teigimu, jei valdovas neužtikrina visuomenės saugumo ir tvarkos, jis turi būti pakeistas kitu, kad sudarytų naują sutartį. J. Locke’as teigė, kad visuomeninės sutarties tikslas yra sumažinti valdžios absoliučią galią ir skatinti asmens laisvę. B. Spinoza sukūrė etinę teoriją, pagal kurią teisingo elgesio kriterijus yra žmogaus protas. Jis teigė, kad tik žmogaus poreikiai ir interesai nulemia, kas yra gera ar bloga, teisinga ar klaidinga. Gėris, pasak B. Spinozos, yra tai, kas kyla iš žmogaus žinių apie gamtą ir neprieštarauja protui. Protas kontroliuoja potraukius, aistras ir leidžia pasiekti malonumą bei laimę išvengiant skausmo. Gėris, kurio žmogus turėtų siekti kitiems, privalo būti tai, ko jis trokšta pats sau. Aukščiausias žmogaus būvis yra meilė Dievui. Tolesnei etikos plėtotei įtakos turėjo mokslo atradimai. I. Newtono dėsniai buvo priimti kaip akivaizdus racionalios dieviškosios tvarkos įrodymas. Jie turėjo reikšmės filosofų įsitikinimui, kad etinė sistema gali būti racionali bei tvarkinga kaip ir gamta. D. Hume’as ir A. Smithas suformulavo panašias etines teorijas. Jie gėrį tapatino su tuo, kas sukelia pasitenkinimo jausmus, o blogį – su tuo, kas sukelia skausmingus jausmus. Pagal D. Hume’ą ir A. Smithą, idėjos apie dorą ir viešasis interesas kyla iš simpatiškumo jausmų, kuriuos žmonės jaučia vieni kitiems net tada, kai nėra susieti giminystės ar kitais tiesioginiais ryšiais. J.‑J. Rousseau pritarė T. Hobbeso teorijai apie visuomeninę sutartį ir teigė, kad žmonės geri iš prigimties, o blogis yra socialinė netvarka. Šią idėją plėtojo W. Godwinas. Jis neigė visas socialines institucijas (ir valstybę) kaip blogio šaltinį. Didžiausią įtaką 18 a. etikos raidai padarė I. Kantas. Anot jo, nesvarbu, kaip protingai žmogus elgiasi, poelgių rezultatai priklauso nuo atsitiktinumo ir aplinkybių, todėl poelgių moralumas negali būti vertinamas pagal pasekmes, o tik pagal motyvus. Vienintelis geras yra motyvas, nes jis lemia tai, kad žmogus veikia ne iš polinkio, bet iš pareigos, pagrįstos gerais principais. Aukščiausią moralės principą I. Kantas išreiškė kategoriniu imperatyvu – žmogus turi vertinti kitą žmogų kaip galutinį tikslą ir niekada kaip priemonę. 18 a. pabaigoje anglų filosofas J. Benthamas sukūrė utilitaristinę etinę ir politinę doktriną (plėtojo J. Millis ir J. S. Millis). J. Benthamas apibrėžė naudos principą kaip priemonę bendruomenės laimei padidinti. Žmogaus poelgiai yra motyvuoti troškimu jausti malonumą ir išvengti skausmo. Aukščiausiasis gėris yra pasiektas tuomet, kai kuo daugiau žmonių yra laimingi.

Etika 19–20 amžiuje

G. W. F. Hegelis teigė, kad žmogaus moralė nėra socialinio susitarimo pasekmė, o natūralus augimas, kylantis šeimoje ir visuomenėje. Analizuoti reikią sistemos, kuri iškelia dorovinius klausimus, sąrangos prigimtį. S. Kierkegaard’o etika pagrįsta pasirinkimo problema. Jo manymu, objektyvus ir visiems priimtinas dorovinis pasirinkimas yra negalimas, įmanomas tik subjektyvus, kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas.

Tolesnei etikos plėtotei reikšmės turėjo Ch. R. Darwino evoliucijos teorija, lėmusi evoliucinės etikos susikūrimą (H. Spenceris). Šiuolaikinei etikai įtakos turėjo S. Freudo psichoanalizės teorija, biheiviorizmas. S. Freudas atskleidė, kad kaltė lemia didžiąją dalį mąstymo apie gėrį ir blogį. Biheivioristai manė, kad norint pakeisti žmogaus elgesį reikia keisti aplinkybes.

SSRS etika (kaip filosofija ir kiti mokslai) buvo ideologizuota. Joje gėris buvo apibrėžtas kaip tai, kas naudinga sovietinei valstybei, blogis – kas jai kenkia. Kita sovietinės etikos kryptis buvo skirta sovietinio piliečio moraliniam formavimui ir komunizmo kūrėjo moralinio kodekso politiniam interpretavimui. Nuo 8 dešimtmečio vidurio sovietinė etika tapo mažiau ideologizuota.

20 a. pirmos pusės etikų veikaluose atsispindi egzistencinės filosofijos įtaka, žmogaus pasirinkimo, elgesio ir gyvenimo apmąstymas (religiniu – N. Berdiajevas, M. Buberis, K. Jaspersas, G. Marcelis, J. Maritainas, P. Tillichas – ir pasaulietiniu – M. Heideggeris, J.‑P. Sartre’as – aspektais). 20 a. pabaigoje etikai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose reikšmės turėjo B. Russellas. Jo požiūriu, moraliniai vertinimai išreiškia individualius troškimus arba įpročius, kurie turi būti apmąstyti dėl visuomenės arba asmens raidos interesų. Santykinai nevaržomas žmogaus tobulėjimas ir savirealizacija padaro jo gyvenimą gerą, o visuomenę harmoningą. Etikos problemas analizuoja intuityvizmas, fenomenologija, emotyvizmas, neotomizmas. Skiriamos etinių teorijų 6 kryptys – religinė, konsekventinė (epikūrietiškoji, stoikų, utilitaristinė tradicija), deontologinė (svarstanti moralinės pareigos vykdymą, I. Kanto tradicija), dorybių (Platono, Aristotelio tradicija), reliatyvizmo ir susitarimo (pastarosios laikosi socialinės etikos tradicijos) etika.

3058

Etikos klausimai Lietuvoje

LIETUVOJE etikos problemos pradėtos analizuoti Renesanso epochoje (S. Budnas, E. Ciołekas, M. Husovianas, J. Radvanas, A. Volanas). Dorovinės problemos nagrinėtos racionalistiniu ir individualistiniu aspektais. Propaguota tolerancija, humanizmo idėjos ir krikščioniškosios vertybės. 1677 etika pradėta dėstyti (nereguliariai) Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, kolegijose, vienuolynų mokyklose. Vilniaus universitete etika buvo scholastinė. Ji aiškinta pagal krikščionių filosofų (šv. Augustino, šv. Tomo Akviniečio, J. Dunso Škoto) mokymą, rūpintasi tinkamai apibrėžti ir vartoti etikos sąvokas. Scholastinė etika buvo įvardijama kaip individualaus elgesio teorija, nagrinėjanti dorovines vertybes. Laimės būtina sąlyga laikytas siekiamo gėrio pažinimas. Scholastinės etikos problemas tyrė Vilniaus universiteto Teologijos fakultete ir vienuolynų mokyklose dėstyta moralinė teologija. Vienas žymesnių atstovų – L. Załuskis. 18 a. etikoje kaip žmogaus elgesio svarbiausias bruožas pabrėžtas pareigų laikymasis. Viena pagrindinių temų buvo žmogaus aistros. Vyravo nuostata, kad etiką galima tirti tik nustačius dorovės normų kilmę. 18 a. pabaigoje etika, kaip papročių mokslas, dėstyta Lietuvos mokyklose (pagal Edukacinės komisijos aprobuotą A. Popławskio parengtą vadovėlį Moralės mokslas tautinių mokyklų I ir II klasei 1793 ir Moralės mokslas tautinių mokyklų III klasei ³1799, abu lenkų kalba). Geras elgesys, anot A. Popławskio, turi būti pagrįstas prigimtinių dorybių laikymusi ir pareigingumu. Bendravimo normos ir elgesio principai turį sutapti su religiniu mokymu. Prigimtinės doros koncepciją plėtojo K. Lukauskas. Įstatymai esantys nustatyti Dievo, pasaulietiški ir prigimtiniai (juos, glūdinčius žmogaus širdyje, atskleidžia protas). Prigimtinių, pasak K. Lukausko, būtina laikytis ir tuomet, kai neįmanoma laikytis kitų. 19 a. pradžioje Vilniaus universitete plito klasikinės vokiečių filosofijos etinės pažiūros. J. H. Abichtas skleidė I. Kanto etikos idėjas. J. Gołuchowskis sekė F. Schellingu ir G. W. F. Hegeliu. Aukščiausiu gėriu jis laikė intuiciją, kurioje susilieja protas, jausmai ir valia. A. Daugirdas teigė, kad dorovė įgimta, ji yra natūralus žmonijos poreikis, be kurio visuomenė suirtų. Kritikavo eudemonistinę etiką, etinį utilitarizmą. 19 a. pabaigoje plėtotos etinės idėjos sietos su tautiniu atgimimu. 20 a. pradžioje savitą etinę koncepciją, remdamasis vokiečių idealistine ir senovės Indijos filosofija, sukūrė Vydūnas. Nuo 1922 etika buvo dėstoma Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas). Etiką nagrinėjo filosofai neotomistai (P. Dovydaitis, P. Kuraitis, A. Maliauskis, P. Reinys, S. Šalkauskis ir kiti). Žmogų jie apibūdino kaip substanciją, sudarytą sielos ir kūno vienovės. Tokia Dievo sukurta substancinė prigimtis lemianti jo gyvenimo paskirtį ir prasmę, todėl žmogui būdingas gėrio siekimas. Neotomistinės etikos atstovai blogį laikė gėrio trūkumu, tyrė socialinių ir kultūrinių veiksnių įtaką žmogaus gyvenimui. I. Tamošaitis skleidė Tomo Akviniečio, M. Schelerio, M. Heideggerio etines filosofines koncepcijas. Plito gamtamokslinio materializmo etika (P. Avižonis, J. Kupčinskas), Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos idėjos. Sovietų okupuotoje Lietuvoje įsigalėjo marksistinė etika, kurios plėtotė ypač suintensyvėjo 7–8 dešimtmetyje. Ji nuo 1976 buvo dėstoma visose aukštosiose mokyklose. Leisti etikos problemoms skirti įvairūs leidiniai (Etikos etiudai 10 knygų 1977–84 ir kiti). 1982 Filosofijos, sociologijos ir teisės institute (iki 1991 Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, nuo 2002 Kultūros, filosofijos ir meno institutas) įkurtas Etikos skyrius. 20 a. pabaigoje etiką tyrė L. Anilionytė, V. Bagdonavičius, J. Balčius, L. Jekentaitė-Kuzmickienė, Č. Kalenda, B. Kuzmickas, G. Miniotaitė, N. Putinaitė, D. M. Stančienė, K. Stoškus, R. M. Vabalaitė ir kiti.

L: A. Maliauskis Etika kn. 1 Kaunas 1935; Č. Kalenda Dorovės samprata Vilnius 1981; V. Žemaitis Pasaulietinė etika Lietuvoje. 19 amžiaus pabaiga–20 amžiaus pradžia Vilnius 1986; D. Kapačiauskienė Antikos etika Vilnius 1993; J. David Graikų ir graikų-romėnų etika Vilnius 1996.